Nacionaliniai Lietuvio bruožai


Referatas kaip gyveno musu proseneliai. Skaidrės nacionaliniai ypatumai. Skaidres apie kultura rase. Vaiciulaicio pristatymo skaidres. Piršlybos skaidrės. Granauskas ir zemaitė.

Lietuvių referatas. Nacionaliniai lietuvio bruožai. Lietuvių tauta nuo neatmenamų laikų yra susijusi su kaimu. Manau,kad ir daugelio mūsų seneliai ar proseneliai gyvena kaime. Per amžius Lietuvos žmonės sunkiai dirbo žemę, džiaugėsi jos duodamais vaisiais, garbino ją. Gyvendami kaime, gamtoje, žmonės suprato daug gamtos paslapčių, išmoko mylėti žemę kaip savo motiną, savo maitintoją.


Lietuvių tauta nuo neatmenamų laikų yra susijusi su kaimu. Dabar, kai žmonės gyvena miestuose, o kaimą užgožia civilizacija,jis prasigeria,visiškai ‘nuvažiuoja’dėl ekonominių sunkumų,daugelis mūsų net nesusimąsto apie senovės Lietuvos kaimą - koks jis buvo, kokie buvo jo žmonės, kokie buvo tų žmonių papročiai, kasdienybė,nesupranta,kad visų mūsų šaknys,mūsų,Lietuvių,nacionaliniai bruožai,kultūra iš ten,iš kaimo. Visa tai, kaip ir savo tautos kultūrą, galima labai greitai pamiršti. Nuo užmaršties mūsų praeitį gelbsti rašytojai, kurie savo kūriniuose įamžino senovės Lietuvių papročius, tikėjimą, tarpusavio santykius. Skaitydami tuos kūrinius sužinome kaip gyveno mūsų protėviai, galime pasimokyti iš jų klaidų.

Lietuvių literatūros klasikė julija beniuševičiūtė - žemaitė (1845-1921) gimė nusigyvenusių bajorų šeimoje, bet gyvenimo kelias ją nuvedė į kaimą, apie kurio žmones ji ir rašė savo kūriniuose. Jau pirmasis žemaitės apsakymas rudens vakaras ( piršlybos ) nukelia skaitytoją į 19-ojo amžiaus pabaigos sodžių, kur į valstiečio namus pasaulis ateina ir savo nedorais, tadicinei Lietuvio moralei nepriimtinais paistalais, ir kultūros dalykais. Vėliau pasirodžiusiuose apsakymuose topylis , marti , sutkai išryškėja pagrindinis žemaitės rūpestis - meilė, šeima. Žemaitė pati buvo kaimo žmogus, todėl jos sukurti gamtos, kaimo ir žmonių paveikslai labai tikslūs. Skaitydami mes į viską galime pažvelgti autorės akimis. Ji aprašė tai, ką matė, nesukdama galvos, ar tai patiks kitiems.

Beveik visus savo apsakymus žemaitė pradeda gamtos aprašymu. Gamta sugyvinama: saulė žiūri į žemę, šypsosi, griaustinis taip spardosi, kad net žemė išsigandusi virpa. Visa gamta pateikiama labai tikroviškai. Aprašiusi gamtą, žemaitė piešia trobas. O šios nevienodos: viena sena, maža, sulinkusi, prastai iš lauko atrodo, bet viduj labai švaru , kita - kaip vingių - didelė, bet prišnerkšta. Visas trobos detales žemaitė aprašo smulkmeniškai. Jei troba švari, tvarkinga - ji žavisi viskuo: iššluota asla, nušveistu stalu, baltai paklota lova. Jei troba netvarkinga, žemaitė nesikuklindama parodo visą betvarkę, net truputi hiperbolizuoja: langeliai seni, maži, tie patys apkerpėję <. Palubiais voratinkliai per nosį braukia <. žmones žemaitė aprašo labai skrupulingai. Apie kiekvieno charakterį, išvaizdą galima spręsti ne tik iš autorės aprašymo, bet ir iš dialogų tarp veikėjų.

Viename žinomiausių žemaitės apsakymų marti vaizduojama kaimo merginos tragedija.

Nacionaliniai Lietuvio bruožai. (2010 m. Kovo 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/nacionaliniai-lietuvio-bruozai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 02:25