Nacionalinio saugumo užtikrinimas Lietuvoje


Sociologijos kursinis darbas.

Įvadas. Nacionalinio saugumo samprata. Lietuvos nacionalinis saugumas ir jo grėsmės. Karinės grėsmės. Politinės grėsmės. Socialinės grėsmės. Ekonominės grėsmės. Ekologės grėsmės. Kitos grėsmės. Nacionalinio saugumo užtikrinimas Lietuvoje. Išvados. Naudota literatūra.


Praktikoje valstybės, spręsdamos kylančias saugumo problemas, naudoja abu variantus, nes sunkiai įsivaizduojamas atvejis, kai saugumo problemų sprendimui pakaktų tik vieno. Lietuva, kaip teritorijos ir gyventojų skaičiumi palyginti nedidelė valstybė, savo saugumą sprendžia vadovaudamasi abiem variantais. Nacionalinio saugumo politika formuojama atsižvelgiant į nacionalinius interesus, specifines užsienio ir vidaus grėsmes, taip pat dalyvaujama tarptautinėse organizacijose, kurios yra svarbios tarp- 97 tautinio saugumo lygmeniu. Reikia atsižvelgti į tai, kad grėsmės skiriasi savo intensyvumu bei poveikiu nacionaliniam saugumui, tačiau įvertinti grėsmių intensyvumą gana sudėtinga, nes grėsmės veikia kompleksiškai. Pirma, grėsmių intensyvumą lemia jų pobūdis. Valstybės ar grupės gali mėginti įgyvendinti savo interesus nuosekliai, nuolat arba spontaniškai, atvirai arba užslėptai. Antra –grėsmių istorinė dimensija: istorinės baimės ir nepasitikėjimai gali iškreipti realių grėsmių supratimą. Trečia – grėsmių atstumas ir erdvinis išdėstymas. Ketvirta – grėsmių kilimo tikimybė, t. y. kokia tikimybė, kai konkreti grėsmė bus įgyvendinta. Penkta – grėsmės galimos žalos (maža, vidutinė, didelė).

Atsakas į kylančias grėsmes gali būti trijų lygmenų: grėsmių įvertinimas, prevencija ir jų neutralizavimas. Grėsmių įvertinimas ir prevencija susideda iš grėsmių identifikavimo pagal sektorius, grėsmių intensyvumo arba, kitaip tariant, jų hierarchijos išskiriant svarbiausias, tiesiogines ir netiesiogines, nustatymo bei poreikių formavimo toms valstybės institucijoms, kurios juridiškai (formaliai, konstituciškai) atsakingos už nacionalinių interesų gynimą ir nacionalinio saugumo užtikrinimą. Įvertinusi grėsmių ir pavojų intensyvumą (kilimo tikimybė ir grėsmės galimos žalos mastas), valstybė gali imtis priemonių (paskirti lėšų, nurodyti atsakingas institucijas ir kt.) grėsmių prevencijai ar neutralizavimui. Tik įvertinus pavojus ir grėsmes, galima pasakyti, kuris iš jų – rizikos veiksnys. Pavojus ar grėsmė tampa rizikos veiksniu, jei valstybė neturi galimybių (arba mano, kad tai netikslinga dėl mažo intensyvumo) užkirsti jiems kelią ar gali tai padaryti tik iš dalies. Kitaip tariant, valstybė rizikuoja ir ta rizika apibrėžiama rizikos veiksnio terminu.

3. Siekiant stiprinti Lietuvos nacionalinį saugumą, jo valdyme turi betarpiškai veikti piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos, aukščiausių valstybės vadovaujančių institucijų, vykdomųjų bei kitų institucijų sistema. Rengiant trumpalaikes ir ilgalaikes programas, turi būti atsižvelgiama ne tik į jau minėtus subjektus, bet ir į akademinės visuomenės teikiamas pastabas.

  • Sociologija Kursiniai darbai
  • 2017 m.
  • Lietuvių
  • Arnas
  • 12 puslapių (2680 žodžių)
  • Gimnazija
  • Sociologijos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 18 KB
  • Nacionalinio saugumo užtikrinimas Lietuvoje
    10 - 1 balsai (-ų)
Nacionalinio saugumo užtikrinimas Lietuvoje. (2017 m. Sausio 11 d.). http://www.mokslobaze.lt/nacionalinio-saugumo-uztikrinimas-lietuvoje.html Peržiūrėta 2017 m. Lapkričio 21 d. 02:59