Nacionalizmo Trečiajame pasaulyje politinės potencijos bei raiškos formos


Politologijos referatas.

Įvadas. Nacionalizmo ideologija. Samprata. Nacionalizmo kilmė. Trečiojo pasaulio šalys nacionalizmo epochoje. Andersonas B. apie „Trečiojo pasaulio“ nacionalizmą. Nacionalizmas Afrikoje ir Azijoje. Išvados. Literatūra.


Šių dienų nacionalizmo istorijai suvokti reiktų išskirti keturias problemas. Pirmoji problema – tai dominuojančių tautų nacionalizmo ir engiamųjų tautų, kovojančių dėl išsivadavimo, nacionalizmo skyrimas. Nors ir būdamas idėjiškai panašus, pastarasis nacionalizmas yra gynybinis. Kita problema – tai teigiamas požiūris į privačią nuosavybę. Jis padarė nacionalizmą itin populiarų tarp savininkų klasių ir sluoksnių – ir, priešingai negu paprastai manoma, ne tik tarp stambių savininkų. Kaip tik vidutiniai ir smulkūs savininkai daugelyje Europos šalių tapo šios ideologijos pagrindiniais rėmėjais. Trečioji nacionalizmo ideologijos ir politikos problema – demokratijos problema. Nacionalistai ją suvokė dvejopai. Be abejo, jie neigė švietėjiškus demokratijos idealus, visų pirma lygybės idėją, bet kartu ir kvietė kiekvieną tautinės bendrijos narį aktyviai veikti ir atlikti savo pareigą tautinės bendrijos gyvenime. Ir ketvirtoji problema – priešai. Nacionalistams buvo akivaizdu, kad didžiausia vidinė grėsmė – visos jėgos, skaldančios bendruomenę iš vidaus, tai yra tautinės mažumos ir kairieji revoliucionieriai, ištikimo proletarinio internacionalizmo idėjoms.

Nacionalizmo griežtai šiuolaikine prasme atsiradimas buvo susijęs su politiniu žemesniųjų klasių pasikrikštijimu. Tautiniai sąjūdžiai, nors kartais ir priešiški demokratijai, visuomet laikėsi populistinės pasaulėžiūros ir siekė įtraukti žemesniąsias klases į politinį gyvenimą. Tipiškiausias variantas – nacionalizmas pavirto į nesiliaujantį vidurinės klasės ir inteligentijos lyderių bandymą sužadinti ir nukreipti liaudies klasių energiją naujoms valstybėms paremti.

Sėkmingų nacionalinių išsivadavimo judėjimų Amerikoje era pasibaigė beveik tuo pat metu, kada prasidėjo nacionalizmo amžius Europoje. Pažvelgę į šiuos naujuosius nacionalizmus, kurie 1820-1920 metais pakeitė Senojo pasaulio veidą, pamatysime, kad nuo savo pirmtakų jie skiriasi dviem ryškiais bruožais. Pirmiausia, beveik visiems jiems svarbiausią ideologinę ir politinę reikšmę turėjo „Nacionalinė spaudos kalba“, o revoliucinėse Amerikose net nekilo klausimas dėl ispanų ir anglų kalbų. Antra, visi šie nacionalizmai galėjo remtis aiškiais modeliais, sukurtais jų tolimų, o po Prancūzijos revoliucijos konvulsijų jau nebe tokių tolimų, pirmtakų. Taigi, „nacija“ iš pat pradžių tapo tuo, ko galima sąmoningai siekti, o ne palengva kontūrus įgaunančia vizija. Globaliniu požiūriu šiandien galime išskirti keturis pagrindinius nacionalizmo tipus. Pirmąjį, antikolonijinį „išsivadavimo karą“, vis dar galima rasti Afrikos pietuose ir, ekonominio pavidalo, Afrikoje bei Lotynų Amerikoje. Tačiau šiandien labai paplitusi Trečiojo pasaulio nacionalizmo forma – tai „integralinis“ naujai susikūrusių valstybių režimas. Čia valstybė mėgina suburti savo kultūriškai nevienarūšius gyventojus į vieningą europietiško modelio „tautą“. Seniai įsitvirtinusiose Vakarų valstybėse skleidžiasi trečio tipo nacionalizmas – valstybinio „atsinaujinimo“ nacionalizmas. Pavyzdžiui, gaulizmas siekė ne tik išlaikyti esamą suverenią valstybę, bet dar ją atgaivinti keliant jos autoritetą ir ryšį su masėmis. Pagaliau, kaip opozicija prieš integracinį ir atsinaujinimo nacionalizmą, yra įvairių etninių mažumų „separatizmas“. Etninį separatizmą galima aptikti visuose pasaulio kraštuose, tačiau Europa per pastaruosius du dešimtmečius buvo ypatingo etninio renesanso liudytoja. O jau ką kalbėti apie Škotiją, Velsą ir Olsterį, vien Britanijoje etninių sąjūdžių buvo Kornvalyje, Meno, Šetlendo ir Orknio salose. Prancūzijoje bretonų separatistiniu pavyzdžiu sekė korsikiečiai, oksitaniečiai ir elzasiečiai. Ispanijoje vyksta baskų, kataloniečių, galisiečių ir andalūziečių sąjūdžiai, neminint kanarių. Olandijoje fryzų agitacija sukėlė panašius judėjimus Groningene ir Gerderlande. Belgijai kelia nerimą flamandų-valoniečių kalbinė problema, o Šveicarija turi savo jurasiečius ir reakciją prieš svetimšalius darbininkus. Italija privalo skaitytis su siciliečių murmančiu separatizmu ir tiroliečių agitacija, o Šiaurės Amerikoje turtingajai Kanadai meta iššūkį Kvebeko separatizmas. Kai kurių paminėtų teritorijų politinį pasireiškimą galima išgirsti dar ir šiandieninėje žiniasklaidoje, pavyzdžiui, kaip Velso teritorijos gyventojai prieštarauja Didžiosios Britanijos surengtam referendumui dėl Brexito, arba vis iškylantys nesutarimai tarp katalonų ir ispanų.

  • Politologija Referatai
  • 2017 m.
  • Lietuvių
  • Liveta
  • 15 puslapių (4216 žodžių)
  • Universitetas
  • Politologijos referatai
  • Microsoft Word 39 KB
  • Nacionalizmo Trečiajame pasaulyje politinės potencijos bei raiškos formos
    10 - 2 balsai (-ų)
Nacionalizmo Trečiajame pasaulyje politinės potencijos bei raiškos formos. (2017 m. Rugsėjo 07 d.). http://www.mokslobaze.lt/nacionalizmo-treciajame-pasaulyje-politines-potencijos-bei-raiskos-formos.html Peržiūrėta 2017 m. Spalio 23 d. 23:42