Nedarbas (2)


Ekonomikos referatas. Nedarbo esmė, lygis ir kiti rodikliai. Nedarbo priežastys. Darbo užmokesčio įtaka nedarbui. Nedarbo rūšys ir formos. Frikcinis nedarbas ir valstybės politika. Nedarbas makroekonominiuose procesuose. Bedarbiai ir jų struktūra. Nedarbo mažinimo priemonės. Literatūra.


Visuomeniniuose reiškiniuose negali būti vienodumo, taigi ir nedarbui būdinga sava įvairovė:

tekamasis nedarbas – tokia nedarbo forma, kuri apima turinčius išsilavinimą bei profesinį pasirengimą ir patenkinančius darbdavių reikalavimus darbuotojus, kurie praranda užsiėmimą dėl gyvenamosios ar darbo vietos kitimo. Ši nedarbo forma į bedarbių gretas įtraukia didelį darbingų žmonių skaičių;

struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, atsirandanti mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis, kai iškyla poreikis iš pagrindų pertvarkyti senąsias ir vystyti naująsias ūkio šakas. Darbuotojų kvalifikacija ne visada atitinka darbo jėgos paklausai, ir dažnai jie yra priversti mokytis, persikvalifikuoti, keisti profesiją;

ciklinis nedarbas susijęs su prekinės gamybos reprodukcijos procesu, turinčiu ciklinį pobūdį. Ekonominės krizės ir depresijos metu nedarbo lygis išauga, o krizei praėjus, prasideda pagyvėjimo fazė, kuri vėliau pereina į ekonominį pakilimą, kur nedarbo lygis yra minimalus;

“prislėgtasis” nedarbas – kai po nesėkmingų darbo paieškų, žmogus jaučiasi prislėgtas, jas nutraukia ir statistikos tarnybai prisistato kaip neieškantis darbo (“prislėgtieji” sudaro apie 0,5% - 0,1% darbo jėgos);

“šešėlinis” nedarbas – kai bedarbis, skatinamas socialinės šalpos programų, meluoja, kad ieško darbo;

Vienos nedarbo formos išplitimas kitos atžvilgiu gana smarkiai koreguoja makroekonominę valstybės politiką.

Blogiausia nedarbo tendencija, kad vis ilgėja vidutinė jo trukmė ir taip formuojasi profesionalių bedarbių grupės. Pavyzdžiui, 1993 metais nedarbo trukmė sudarė 4,6 mėnesio, o 2000 metais šoktelėjo iki 6,7 mėnesio. Praėjusių metų pabaigoje asmenys, kurių nedarbo trukmė didesnė kaip 12 mėnesių, sudarė apie 31 proc. visų bedarbių. Ilgalaikių bedarbių daugiausia mažuose miesteliuose ir kaime. Tai paprastai priešpensinio amžiaus, turintys nepaklausią profesiją ir nenorintys niekur pajudėti žmonės.

Kovos su per dideliu nedarbu problema sprendžiama pirmiausia nedarbo draudimu. Visose šalyse funkcionuoja nedarbo draudimo sistema, kuri vadinama “socialine pagalve”. Pagrindiniai reikalavimai gauti nedarbo pašalpą yra tokie: privaloma turėti darbo stažą, registruotis darbo biržoje ir t.t. Tačiau draudimas niekada neapsaugo nuo katastrofos, jis gali tik perkelti katastrofos nuostolius ant visos visuomenės pečių. Visi dirbantieji moka draudimui iš savo darbo užmokesčio mokesčių pavidalu, ir valstybė kompensuoja bedarbiams pajamų sumažėjimą. Moka draudimui visi , tuo tarpu gauna pašalpas tik bedarbiai. Bet tai ne pagrindinis nedarbo ekonominis nuostolis. Kai ekonomika negali aprūpinti visų, norinčių dirbti darbo vietomis, negrįžtamai prarandamas vertingas resursas– kas galėjo būti pagaminta, pavyzdžiui, praėjusiais metais, žmonių, kurie negalėjo gauti darbo, niekada nebus kompensuota – tai yra pagrindinis ekonominis nedarbo nuostolis.

Zinkevičienė V. Bedarbio portretas nedarbo fone // Vadovo pasaulis – 2001. – Nr.10. – P. 28-31.

Nedarbas (2). (2013 m. Lapkričio 21 d.). http://www.mokslobaze.lt/nedarbas-2.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 07:03