Nedarbo Lietuvoje tyrimas bei nedarbo lygio mažinimo priemonės


Ekonomikos kursinis darbas. Įvadas. Teoriniai nedarbo aspektai. Nedarbo sąvoka. Nedarbo klasifikavimas. Nedarbo sąsaja. Nedarbo pasekmės. Nedarbo priežastys. Nedarbo mažinimo priemonės. Nedarbo tyrimas. Nedarbo 2003 – 2013 m. kitimo tendencijos. Perteklinės specialybės. Paklausiausios/ mažai paklausios specialybės. Nedarbo sukeltos pasekmės. Išvados. Literatūros sąrašas.


Problema ir jos aktualumas. Šiandieninėje Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja kasdien. Darbdaviams viena iš skaudžiausių to pasekmių – jaunos darbo jėgos trūkumas, taip pat kvalifikuotų darbuotojų stygius. Be to, asmenys, nerandantys ar praradę darbą, gali pasinerti į depresiją, jie tampa mažiau socialiai aktyvūs. Nuolatinis galvojimas, iš kur gauti pajamų ir kaip aprūpinti šeimą, sukelia psichologinę įtampą, taip pat neturėdami darbo ir negaudami pajamų žmonės skursta, o skurdas neigiamai veikia šalies ekonominį lygį. Viena iš pagrindinių nedarbo priežasčių – tai ekonominės padėties pablogėjimas šalyje ir dėl jos atsiradęs darbo vietų stygius. Lietuvoje užregistruota 180,8 tūkst. bedarbių (Lietuvos darbo birža 2013), o nedarbo lygis siekia apie 11 % ir jaunimo daugiau nei 20 %. Jauni žmonės, baigę aukštąsias mokyklas, negali rasti kvalifikuoto darbo, todėl neturi kitos priežasties kaip palikti šalį. Vyresnio amžiaus gyventojai yra nusivylę esama padėtimi, kadangi neturėdami nuolatinių pajamų susiduria su sunkumais išlaikant šeimas, mokant mokesčius ir t.t., todėl jie priversti emigruoti į patrauklesnes šalis, kurios tampa emigrantų traukos centrais dėl didesnio darbo vietų skaičiaus ar galimybių susikurti geresnį socialinį statusą.

Tyrimo objektas – nedarbo kitimo temdencijos, sukeltos pasekmės ir mažinimo priemonės.

Tyrimo metodai. Darbe buvo taikoma mokslinės literatūros šaltinių analizė, kuri padeda išanalizuoti su nedarbu susijusias problemas, poveikį tiek atskiriems asmenims, tiek pačiai valstybei o apibendrinus autorių pasiūlymus, galime išskirti pagrindines nedarbo mažinimo galimybes. Statistinių duomenų analizė leido įvertinti atskirų grupių padėtį šalyje prieš krizinį laikotarpį, jo metu ir atsigavimo po nuosmukio laikotarpiu.

Tikslas – pateikti nedarbo apibrėžimą bei išsiaiškinti su nedarbu susijusias sąvokas, išanalizavus statistinius duomenis paaiškinti, kaip kito nedarbo lygis Lietuvoje per paskutiniuosius 10 metų, aptarti jo pasekmes gyventojų migracijai bei būdus nedarbui mažinti.

Gauti nuolatinį darbo užmokestį – vienas rūpimiausių klausimų visiems gyventojams. Kiekvienas iš mūsų nuolat skaičiuojame, kiek galime išleisti, ką pirkti, kiek vartoti ir pan. Taigi darbo rinkoje nuolat vyksta konkurencija, kadangi kiekvienas stengiasi gauti geresnę darbo vietą ar didesnį užmokestį, tačiau tada yra susiduriama su nedarbu. Šių dienų Lietuvoje dėl ekonominio nuosmukio nedarbo lygis yra ganėtinai aukštas. Didžioji dalis gyventojų yra bedarbiai ar gauna sąlyginai mažas pajamas, jaunimui, baigus aukštąją mokyklą, rasti tinkamą darbo vietą taip pat nėra lengva, dėl šių priežasčių šalies gyventojai yra priversti emigruoti ir stengtis ieškoti laimės svetur. Žemiau aptarsime kas yra nedarbas bei paanalizuosime pagrindines su juo susijusias sąvokas.

R. Matiušaitytė (2001) nedarbą apibrėžia kaip sudėtingą ekonominę ir socialinę problemą, kuri veikia tiek atskirus individus, tiek šalį.

Nedarbo sąvoka glaudžiai susijusi su darbo išteklių apibrėžimu. Darbo ištekliai – svarbiausias gamybos veiksnys; tuo pat metu jie yra ir galutinis ekonominės veiklos, kaip žmonių asmeninių poreikių tenkinimo, vystymosi tikslas. (Kinderis 2004) Tam, kad geriau suvoktume patį nedarbą, svarbu išanalizuoti kas yra darbo ištekliai. Remiantis Martinkumi et. al. (2006), darbo ištekliais vadinami pilnamečiai asmenys, kurie dirba ar aktyviai ieško darbo. Taigi ta grupė žmonių, kurie nenori dirbti ir neieško darbo negali būti priskiriami prie bedarbių. Iš to seka, kad bedarbiais vadinami tie žmonės, kurie yra darbingo amžiaus asmenys, nesimoko dieninėse mokymo įstaigose bei yra užsiregistravę darbo biržoje. Taip pat bedarbių grupei priskiriami asmenys, kurie laikinai nedirbo savo darbo vietoje ar ieškojo kito darbo; samdomi darbuotojai, išėję priverstinių atostogų (atostogos inicijuotos darbdavio, už kurias nėra mokami pinigai) ir kuriems darbdaviai nemoka 50% darbo užmokesčio; mokiniai, studentai, namų šeimininkės, buvę neaktyvūs tyrimo metu, tačiau ieškoję darbo ir planuojantys pradėti dirbti per dvi savaites. Kalbant apie nedirbančius asmenis, galime išskirti ir ilgalaikius bedarbius – tie gyventojai, kurie ieško darbo 1 metus ar net ilgiau.

Darbo rinką įvertinti padeda gyventojų užimtumo tyrimas (Martinkus et. al. 2006). Tyrimas atliekamas vadovaujantis Europos Tarybos ir Europos Komisijos reglamentais. Tam, kad būtų įvairovė, atsitiktiniu būdu atrenkami 15 metų ir vyresni gyventojai, kurie yra apklausiami. Visi klausimai paremti Eurostato reikalavimais, todėl vėliau jie gali būti lyginami tarp kitų valstybių. Tokiu būdu galime palyginti darbo rinkos tendencijas ne tik savo šalyje, bet taip pat ir su situacija Europoje ar kituose žemynuose. Susumavus rezultatus apskaičiuojamas vidutinis nedarbo lygis, kuris apibūdinamas kaip ekonominis rodiklis, parodantis, kokia darbo išteklių dalis yra nepanaudota, t.y. žmonių skaičius, kurie nori ir gali dirbti, tačiau einamuoju laikotarpiu neranda tinkamo darbo, santykis su visais darbingais gyventojais (Martinkus et. al. 2006). Vadinasi, nedarbo lygis parodo procentinę bedarbių dalį, kuri apskaičiuojama nuo visų šalies gyventojų skaičiaus.

  • Ekonomika Kursiniai darbai
  • 2015 m.
  • 37 puslapiai (9953 žodžiai)
  • Universitetas
  • Ekonomikos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 308 KB
  • Nedarbo Lietuvoje tyrimas bei nedarbo lygio mažinimo priemonės
    10 - 9 balsai (-ų)
Nedarbo Lietuvoje tyrimas bei nedarbo lygio mažinimo priemonės. (2015 m. Balandžio 18 d.). http://www.mokslobaze.lt/nedarbo-lietuvoje-tyrimas-bei-nedarbo-lygio-mazinimo-priemones.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 22:34