Nekilnojamojo kulturos paveldo valstybinis reguliavimas


Teisės referatas. Įvadas. Kultūros ir kultūros paveldo samprata. Kultūra. Teisinė kultūra. Kultūros paveldas. Kultūros paveldo teisinis reglamentavimas. Nacionalinė teisė. Strateginiai dokumentai. Įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Tarptautinės teisės normos. Kultūros paveldo valdymą įgyvendinančios institucijos. Tarptautinės organizacijos. Kultūros paveldo valstybinis valdymas Lietuvoje. Kultūros paveldo apsaugos administravimas. Išvados. Literatūros sąrašas.


Kultūros paveldo valstybinio reguliavimo ištyrimui panaudota Kultūros paveldo departamento norminė bazė, visuomenei teikiama medžiaga, analizuoti įvairūs Valstybės strateginiai dokumentai, apžvelgta tarptautinės teisės dokumentai, reglamentuojantys kultūros paveldo reguliavimą, vertintos problemos, su kuriomis susiduria kultūros paveldo apsaugos sistema.

Rašte bandoma išanalizuoti kultūros paveldo apsaugos valstybinį reguliavimą teoriniu ir praktiniu aspektu, apibrėžti kultūros bei kultūros paveldo sampratą, pateikti išsamią teisės norminių aktų, reglamentuojančių kultūros paveldą, apžvalgą, atskleisti institucijų, įgyvendinančių kultūros paveldo valdymą, problemas.

Žodis kultūra yra kilęs iš lotyniško veiksmažodžio „colere“, kuris reiškia apgyvendinti, lavinti, gerbti. Iš šių teiginių galima rasti sąsajų su kultūros gyvavimu, pirmiausia kultūra turi apsigyventi bendruomenėje, kitaip tariant – tapti tam tikra tradicija. Žinoma, tai gali būti ir perimta iš kitų šalių, kitų tautų kultūrų, tapusi savaime suprantamu ir valstybės saugomu dalyku.

Individas ir tauta atpažįstama ir pripažįstama per kultūrą. Jos patirtis, perduodama iš kartos į kartą, sudaro prielaidas individo ir tautos raiškai pasaulyje, paženklina jų veiklą išlikimo ženklu ir suteikia prasmę. Pasaulio šalių kultūros praranda savo uždarumą, ribos tarp jų vis sunkiau įvardijamos, o tai savo ruožtu skatina efektyvios tarpkultūrinės komunikacijos poreikį. Pati kultūra yra daugiadalykinio tyrimo objektas. Kitaip tariant, gali būti suprantama ir aiškinama pagal atskirų mokslų keliamus tikslus ir rūpimą tyrimo aspektą. Kyla klausimas – kas yra kultūra, kaip ją supranta ir aiškina įvairūs humanitariniai ir socialiniai mokslai, kaip vyksta kultūros perėmimo ir įsisavinimo (inkultūrizacijos) procesas.

Kultūros, kaip žmogiškosios veiklos fenomeno, negalima nei pamatyti, nei išgirsti, nei pajausti ar paragauti. Realybėje galima tik stebėti atskirus kultūros pasireiškimus per žmonių elgesį, ritualus, tradicijas, materialinių daiktų fiksacijas ir t. t. Stebėdami skirtingą žmonių elgesį, požiūrį į materialinius daiktus mes be didelio vargo galime nustatyti jų kultūrinius skirtumus. Kultūra- tai bendras žmonių gyvenimas kartu vienoje teritorijoje, bendra kolektyvinė veikla suformuoja ir atitinkamą bendrą gyvenimo būdą, elgesio stilių ir pan. Kiekviena kultūra įkūnija specifinius konkrečios žmonių bendruomenės, socialinės grupės socialinės praktikos poreikius. Svarbiausi bendruomenę vienijantys veiksniai yra kalba ir teritorija.

Siakiant išsamiai išanalizuoti kultūros sampratą, negalima žiūrėti tik iš filosofinės pusės, reikia į kultūrą pažvelgti ir iš teisinės pusės. Teisinės kultūros sąvoka leidžia įsivaizduoti ir analizuoti teisę kaip vientisą darinį, kaip savitą socialinių santykių sritį, socialinę subsistemą. Teisinės kultūros sąvoka apima tam tikroje visumenėje egzistuojančias, su teise susijusias vertybines orientacijas, normas, institucijas, procesines taisykles ir elgesio modelius. Teisinė kultūra, tai visuomenės pasiektas gebėjimas socializuoti savo elgesį, kurti veiksmingas žmogaus teisų gynimo priemones ir gyventi pagal teisės reikalavimus. Literatūroje teisinė kultūra yra skirstoma: atsižvelgiant į subjektus - tai visuomenės, kuri apima visą visuomenės dvasinę sritį, vertybes, įeinančias į norminius teisės aktus ir į teisės taikymo aktus, kiek jų formuojamos elgesio taisyklės įkūnija skirtingų interesų kompromisą; grupinę – tai tam tikros socialinės grupės atitinkantis teisinis reikalavimus ir individualią, tai konkretaus individo praktinis elgesys, kuris išreiškia jo teisinę sąmonę. Taigi teisinė kultūra, tai teisinės priemonėmis pasiekta žmonių sugyvenimo kokybė, kurią užtikrinti padeda valstybė per administracinę teisę.

Paveldą dabartinis Lietuvių kalbos žodynas aiškina: 1. kaip materialinės ir dvasinės kultūros pasiekimus, kurie perduodami vėlesnėms kartoms; 2. kaip visumą įgimtų organizmo savybių, įgytų iš tėvų, pirmtakų, ir galinčių keistis istorinės aplinkos sąlygomis. Kiekviena karta papildo paveldą savo veiklos produktu – inovacijos objektais. Paveldas yra valstybės ir tautos turtas, viena svarbiausių dvasinių ir materialinių vertybių. Jis aprėpia istorijos, archeologijos, architektūros ir urbanistikos, rašto, spaudos ir kitus intelektinės bei praktinės veiklos sukurtus objektus. Paveldas sudaro sąlygas ugdyti mokslą, kultūrą, švietimą, pilietinį ir tautinį sąmoningumą, palaikyti gyventojų dvasinį gyvybingumą, todėl valstybės ir tarptautinės organizacijos užtikrina jo apsaugą ir išlikimą. Masiški griovimai, nulemti pasaulio karų ir didžiulės pramoninės plėtros, prasidėjusios šeštajame dešimtmetyje, privertė žmones suvokti, kad jų gyvenimas glaudžiai susijęs su aplinka, kurioje jie gyvena ir dirba. Kultūros paveldo išsaugojimas - tai kultūros problema, kurią lemia tinkamas verčių, glūdinčių paveldo ištekliuose, supratimas. Paveldą, kaip esminę žmonijos atminties dalį, būtina perduoti ateities kartoms, išsaugant jo autentiškumą ir įvairovę. Pagal Europos tarybos ministrų, atsakingų už kultūros paveldą, IV-oje Europos konferencijoje teigiama, kad „žinių apie paveldą kaupimas ir jų panaudojimas turi būti skatinama kaip individo ir kolektyvo vystymosi esminis veiksnys. Tai leistų kiekvienam surasti save istoriniame, kultūriniame ir socialiniame kontekste“. Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijoje rašoma, kad „paveldas - tai praeities palikimas šiandieninei visuomenei ne tik jį saugoti, bet ir naudoti bei papildyti“. Konvencijoje teigiama, kad grėsmė kultūros paveldui vis didėja, ir tai vyksta ne tik dėl tradicinių irimo priežasčių, bet ir dėl socialinių ir ekonominių sąlygų. Paveldo apsaugos filosofija nuėjo ilgą vystymosi kelią ir šiandien ji yra kur kas platesnė nei XIX a. pabaigoje ar XX a. viduryje. Dar ir dabar tebesitęsia tarptautinės, regioninės bei atskirų šalių specialistų diskusijos, kurių tikslas rasti geriausius paveldo apsaugos metodus, pasimokant iš praėjusių šimtmečių klaidų ir pasiekimų. Nuo seno tautos domėjosi savo praeitimi ir puoselėjo tai, ką vertingiausio sukūrė jų protėviai. Jokie įstatymai senovėje neįpareigojo jų to daryti - protėvių sukurtos vertybės buvo saugomos dėl ideologinių, religinių, ar pragmatinių priežasčių, kuriant savas tradicijas ir kaupiant patirtį. Šie įgūdžiai buvo perduodami iš kartos į kartą. Taip buvo išsaugoti daugelio kultūrų lobiai, ypač tų tautų kurios buvo praradusios valstybingumą ir kurių kultūros raida buvo suvaržyta.

  • Teisė Referatai
  • 2015 m.
  • 19 puslapių (4949 žodžiai)
  • Teisės referatai
  • Microsoft Word 55 KB
  • Nekilnojamojo kulturos paveldo valstybinis reguliavimas
    10 - 3 balsai (-ų)
Nekilnojamojo kulturos paveldo valstybinis reguliavimas. (2015 m. Balandžio 02 d.). http://www.mokslobaze.lt/nekilnojamojo-kulturos-paveldo-valstybinis-reguliavimas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 04:39