Norvegijos ir Estijos vietos savivaldos sistemos


Sociologijos referatas. Įvadas. Administracinis valstybės suskirstymas. Vietos savivaldos lygiai. Savivaldos sistema. Teisės aktai reglamentuojantys vietos savivaldos sistemą. Funkcijų pasidalijimas tarp lygmenų. Vietos savivaldos institucijos. Meras. Renkama institucija. Administracija. Vietos savivaldos institucijų finansiniai ištekliai. Savivaldybių priežiūra. Apibendrinimas. Literatūros ir šaltinių sąrašas.


Valstybė dažniausiai suvokiama kaip teritorinis darinys, kurio egzistencijai reikalingi trys pagrindiniai elementai – tauta, teritorija ir valdžia. Paprastai visi šie elementai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Visgi siekiant užtikrinti tvarką ir pagarbą tarp visuomenės narių reikalingas tinkamas valdžios veiksmų planas, užtikrinantis, kad priimti sprendimai pasieks šalies piliečius, jų tikslines grupes ar individus. Kokybiškam valdžios funkcijų užtikrinimui pasitelkiama teritorinio skaidymo politika, visą valstybės teritoriją dalijant į keletą ar keliolika teritorinių administracinių vienetų. Paprastai tai užtikrina glaudesnį visuomenės ir centrinės valdžios ryšį (plėtojamas pasitikėjimas valstybės valdžios institucijomis), bei piliečių galimybes įtakoti tam tikrus sprendimus, spręsti tam tikroje teritorijoje iškilusias problemas, kelti rūpimus klausimus. Visgi reikia atkreipti dėmesį į tai, jog bendradarbiavimas tarp centrinės valdžios ir teritorinių administracinių vienetų, bei pastarųjų įtaka vietos politikos formavimui, priklauso nuo valstybės sandaros formos, valstybės valdymo formos, bei politinio režimo.

Darbe aptariamos dviejų valstybių – Norvegija ir Estija – vietos savivaldos sistemos. Naudojant lyginamosios analizės tyrimo metodą bandoma atskleisti šalių savivaldos sistemų panašumus ir skirtumus. Tai svarbu atkreipiant dėmesį į šalių teritorijos dydį, istorinę raidą, konfesines pažiūras, priklausymą Skandinavijos ir Pabaltijo šalių grupėms. Taigi darbe lyginamos dvi geografiškai viena nuo kitos nenutolusios šalys, tačiau turinčios visiškai skirtingą kultūrinę, religinę sanklodą.

Norvegija – Skandinavijos šalis apimanti 385 199 km², turinti kiek daugiau nei 5 mln. gyventojų. Šalies valdymo forma – Konstitucinė monarchija su parlamentiniu valdymu (parlamentas – vad. Stortingu – turi 169 narius). Monarchas yra valstybės valdovas ir vyriausybės vadovas. Vyriausybę sudaro 18 ministerijų. Monarchas formuoja ministrų kabinetą. Įstatymų leidėjas – Stortingas, kurį sudaro 169 nariai. Aukščiausia teisminės valdžios institucija Norvegijoje – Aukščiausiasis teismas.

Valstybės teritorijos administracinis vienetas literatūroje apibrėžiamas kaip teisės aktu sudarytas, skirtas valdyti, bet neturintis federacijos nario statuso valstybės vidinis regionas, susidedantis iš tam tikrų elementų ( Astrauskas, 2003).

Norvegijos vietos savivaldos sistema yra dviejų lygių: savivaldybių ir apskričių. Žemesnysis lygmuo – savivaldybių lygmuo, kurį sudaro 434 savivaldybės, vadinamos komunomis. Regioniniam lygmeniui (aukštesniajam) priklauso 19 subjektų, vadinamų apskritimis (norvegiškai - Fylker) (Lietuvos E-savivaldybės strategijos metmenys, 2010). Be teritorinio administracinio suskirstymo egzistuoja papročiais ir tradicijomis paremtas šalies skirstymas į žemes (Ladsdel) : Pietų žemės, Rytų žemės, Vakarų žemės, Triondelaga ir Šiaurės Norvegija. Tokį paprotinį skirstymą galima lyginti su Lietuvos pavyzdžiu – Aukštaitija, Žemaitija ir kt. Nors toks Norvegijos skirstymas į žemes atspindi gyventojų geografinius ir dialektinius skirtumus, tačiau oficialaus statuso neturi.

Žvelgiant į Estijos vietos savivaldos sistemą, atkreipiamas dėmesys, jog pastaroji yra vieno lygmens, t.y. vietos valdžios institucijos yra tik savivaldybės lygiu. Antrojo lygmens nebuvimas aiškinamas šalies teritorijos dydžiu. Estija skirstoma į 15 regionų, tačiau pastarieji nelaikomi antrojo lygmens institucijomis, nes jiems vadovauja apskričių viršininkai, skiriami centrinės valdžios, išklausius savivaldybių atstovų nuomonę (Wienwn, 2010). Šalies savivaldybių skaičius yra gana mažas, o dėl galimybės savanoriškai jungtis į vieną savivaldybę dar ir kintantis. Remiantis 2009 m. duomenimis Estijoje buvo vos 226 vietos savivaldos institucijos. Vietos savivaldos institucijos yra skirstomos į kaimų (193 kaimo savivaldybės) ir miestelių (33 miestų savivaldybės) savivaldybes (Sulev, 2012). Tačiau Estijos konstitucija neatmeta galimybės kitų rūšių vietos savivaldos institucijų kūrimui.

Kiekvienos valstybės vietos savivaldos principai yra apibrėžiami teisės normomis, kurios nustato bendrus visoms savivaldybėms elgesio modelius. Paprastai valstybės vietos savivaldos teisinė bazė apibrėžiama Konstitucijoje ir/ar Vietos savivaldos įstatyme. Tačiau Europos Tarybos šalys narės privalo remtis ir Europos vietos savivaldos chartija (Astrauskas, 2013).

  • Sociologija Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 15 puslapių (3552 žodžiai)
  • Sociologijos referatai
  • Microsoft Word 46 KB
  • Norvegijos ir Estijos vietos savivaldos sistemos
    10 - 4 balsai (-ų)
Norvegijos ir Estijos vietos savivaldos sistemos. (2015 m. Lapkričio 07 d.). http://www.mokslobaze.lt/norvegijos-ir-estijos-vietos-savivaldos-sistemos.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 22:47