Norvegijos ir Lietuvos nedarbo lygis


Ekonomikos referatas. Finansų katedra. Norvegijos ir Lietuvos nedarbo lygis. Darbo tikslas. Darbo uždaviniai. Nedarbas ir jo matavimas. Nedarbo rūšys. Tekamasis darbas. Ciklinis nedarbas. Visiškas užimtumas ir jo dinamika. Visiškas užimtumas. Kaip sumažinti nedarbą. % vidurkis.


Darbo tikslas: išnagrinėti Lietuvos ir Novegijos nedarbo lygį, parodyti skirtumus, pavaizduoti grafiškai, paaiškinti diagramas bei atlikti skaičiavimus.

Darbo uždaviniai:

Apskaičiuoti Norvegijos moterų ir vyrų nedarbo lygį procentais;

Apskaičiuoti Lietuvos vyrų ir moterų nedarbo lygį procentais;

Apskaičiuoti Lietuvos gyventojų nedarbo lygio vidurkį procentais.

Apskaičiuoti Norvegijos gyventojų nedarbo lygio vidurkį procentais.

Lietuvos ir Norvegijos nedarbo lygį pavaizduoti grafiškai.

Skaudūs Didžiosios depresijos padariniai, iki tol nematytas nedarbas (kas ketvirtas amerikietis buvo bedarbis) kelius dešimtmečius vertė ekonomistus nedarbą vertinti tik kaip negatyvų reiškinį, giliau neanalizuojant jo atsiradimo priežasčių. Nedarbas buvo traktuojamas kaip ekonominė yda, kurią reikia bet kokia kaina panaikinti. Tačiau daugiau kaip prieš 30 metų požiūris į nedarbą pradėjo keistis. Tam tikras nedarbo lygis buvo pradėtas vertinti kaip normalus, neišvengiamas dinamiškos ekonomikos reiškinys. Ypač nedarbo problema susirūpinta praėjusio amžiaus devintuoju dešimtmečiu, kai nedarbas labai padidėjo. Užimtumo ir nedarbo problema daugelyje šalių tapo svarbiausiu valstybinio reguliavimo, ekonominių ir politinių diskusijų objektu.

Darbas samdomam darbuotojui yra didžiausia vertybė – svarbiausias, o dažnai ir vienintelis pragyvenimo šaltinis. Todėl teisė į darbą, kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių, deklaruojama visų demokratinių šalių konstitucijose. Tačiau rinkos ekonomika diktuoja savo reikalavimus bei dėsnius ir visose šalyse paprastai egzistuoja nedarbas.

Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Bedarbiai yra sudedamoji dalis. Darbo jėga yra darbingo amžiaus (Lietuvoje nuo 15 metų) dirbantys ar aktyviai darbo ieškantys žmonės. Vadinasi, skaičiuojant bedarbius iš bendro gyventojų skaičiaus reikia atimti ekonomiškai neaktyvius gyventojus. Prie ekonomiškai neaktyvių gyventojų Lietuvoje buvo priskiriami: vaikai iki šešiolikos metų; asmenys, esantys specialiose institucijose: kareiviai, kaliniai, neįgalieji; nesantys darbo jėga: namų šeimininkės, nedirbantieji, kurie aktyviai ieško darbo, arba nusivylę ir nesitiki jo rasti.

Nuo 2004 m. Požiūris į darbingus asmenis pasikeitė. Mokiniai, studentai, kaliniai, dalis neįgaliųjų nuo šešiolikos metų iki pensinio amžiaus laikomi darbingais. Tokia skaičiavimo sistema taikoma visoje Europos Sąjungoje.

Iš darbo jėgos atėmę ekonomiškai neaktyvius gyventojus rasime ekonomiškai aktyvius šalies gyventojus, kurie skirstomi į bedarbius ir dirbančiuosius.

Pagal Eurostat reikalavimus bedarbiai yra keturiolikos metų ir vyresni gyventojai, kurie tirimąją savaitę neturėjo darbo, o jį suradę per artimiausias dvi savaites buvo pasirengę pradėti dirbti; keturias savaites įvairiais būdais aktyviai ieškojo mokamo darbo: kreipėsi į privačią ar valstybinę darbo biržą, kreipėsi tiesiai į darbdavius, gimines ar pažįstamus, lankėsi statybose, neoficialiose darbo biržose, turguose; ieškojo patalpų, įrengimų ir kreditų verslui plėtoti. Prie bedarbių priskiriami ir tie moksleiviai, studentai, namų šeimininkės kurie tiriamąją savaitę aktyviai ieškojo darbo ir buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti.

Taigi bedarbiu bus laikomas tik tas žmogus, kuris pasiekęs tam tikrą darbingo amžiaus ribą, tenkina šiuos reikalavimus: neturi darbo, gali dirbti ir ieško darbo.

Norint kiekybiškai įvertinti nedarbą, skaičiuojamas nedarbo lygis.

Kai šalyje yra pastovus darbo kiekis, nedarbo lygis priklauso nuo į darbą priimamos naujos darbo jėgos kiekio bei atleidžiamų iš darbo žmonių. Kuo daugiau atleidžiama iš darbo, tuo didesnis nedarbas, kuo daugiau priimama – tuo mažesnis.

Dirbantys gali tapti bedarbiu keliais atvejais: kai jis atleidžiamas iš darbo, nes nebėra tokios darbo vietos; kai laikinai atleidžiamas, tačiau, pasikeitus situacijai, vėl gali būti priimtas; kai sprendimą išeiti iš darbo priima pats dirbantysis. Bedarbiai formuojasi ir iš žmonių, nepriklausančių potencialiai darbo jėgai, jei jie priima sprendimą ieškoti darbo arba sulaukę darbingo amžiaus pradeda darbo paiešką.

Praktinės nedarbo įvertinimo problemos gana komplikuotos ir ne visada pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą ir palyginti nedarbo lygį skirtingose šalyse. Skaičiavimo rezultatai gali skirtis atsižvelgiant į tai, kokios yra nustatytos darbo jėgos amžiaus ribos, kokia yra darbo paieškos trukmė, kaip apskaitomi laikinai netekę darbo ir laukiantys, kada grįš į savo darbo vietą, bei nauji atėję į darbo rinką. Pavyzdžiui, tie žmonės, kurie Amerikoje priskiriami prie ,,ieškančių darbo“ , Japonijoje net nepriskiriami prie darbo jėgos. Todėl abiejose šalyse esant vienodam nedarbo lygio rodikliui, Japonijoje iš tikrųjų jis bus didesnis. Švedijoje bedarbiams nepriklauso paradę darbą, bet dalyvaujantys perkvalifikavimo programose.

  • Ekonomika Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 22 puslapiai (5529 žodžiai)
  • Kolegija
  • Ekonomikos referatai
  • Microsoft Word 278 KB
  • Norvegijos ir Lietuvos nedarbo lygis
    10 - 3 balsai (-ų)
Norvegijos ir Lietuvos nedarbo lygis. (2015 m. Spalio 31 d.). http://www.mokslobaze.lt/norvegijos-ir-lietuvos-nedarbo-lygis.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 06:24