Operacinės sistemos OS


Informatikos konspektas. Įvadas. Operacinės sistemos samprata. Operacinių sistemų vystymosi istorija. Os sandara ir veikimo principas. Procesų valdymas. Atmintinės valdymas. Failų valdymas. Įvedimo/išvedimo (I/O) sistemos valdymas. Apsaugos sistema. Darbas tinkle. Komandų interpretavimas. Os rūšys ir taikymas. Os (windows 7) administravimo įrankiai. Kas yra Administravimo įrankiai? Sistemos konfigūracijos naudojimas. Papildoma programinė testavimo įranga. Os testavimo programa everest. Testavimo programa sisoftware sandra. Operacinių sistemų ir tinklų sąsajos. Kompiuterinis tinklas, tinklų rūšys, tinklo ryšių tipai. Tinklo protokolai. Jungimasis prie tinklo. Darbo grupės ir sritys (Windows 7). Virtualieji privatieji tinklai. Sistemos sauga. Vartotojų teisės. Ugniasienės naudojimas. Microsoft windows šeimos operacinės sistemos. Linux os. LINUX. Jo instaliavimas, katalogų struktūra ir pagrindinės komandos. Kitos os. Diskinė operacinė sistema (DOS). Internetinės operacinės sistemos. Serveriai.


Kaip žinia, kompiuterį išrado anglų matematikas Čarlzas Bebidžas XIXa. pabaigoje. Jo analitinė mašina taip ir nedirbo iš tikrųjų, kadangi to laiko technologijos netenkino reikalavimų tikslios mechanikos detalių gamybai. Žinoma, šitas kompiuteris neturėjo OS.

Tam tikras progresas skaitmeninių mašinų gamyboje buvo pasiektas po II pasaulinio karo. Penktojo dešimtmečio viduryje buvo sukurti pirmieji lempiniai skaitmeniniai įrenginiai. Tuo laiku ta pati žmonių grupė dalyvavo ir projektuojant, ir eksploatuojant, o taip pat ir programuojant kompiuterį. Tai buvo greičiau mokslinis tiriamasis darbas kompiuterių srityje, o ne kompiuterių panaudojimas kaip instrumento sprendžiant kokius nors praktinius ar taikomuosius uždavinius. Programuojama buvo mašinine kalba. Apie OS nebuvo ir kalbos, visi skaičiavimų proceso organizavimo uždaviniai buvo atliekami kiekvieno programuotojo iš valdymo pulto. Nebuvo jokios sisteminės programinės įrangos, išskyrus matematinių ir tarnybinių paprogramių bibliotekas.

Šeštojo dešimtmečio viduryje prasidėjo naujas kompiuterinės technikos vystymosi etapas, susijęs su naujos techninės bazės – puslaidininkinių elementų atsiradimu. Antros kartos kompiuteriai buvo patikimesni, jie galėjo pakankamai ilgai nepertraukiamai dirbti, jais jau buvo galima spręsti tikrai svarbius praktinius uždavinius. Būtent šiuo metu ir įvyko personalo pasidalijimas į programuotojus ir operatorius, kompiuterių eksploatuotojus ir gamintojus.

Šiuo laikotarpiu pasirodė pirmosios algoritminės kalbos, o reiškia ir pirmosios sisteminės programos – kompiliatoriai. Procesoriaus laiko kaina išaugo, tai reikalavo sumažinti nenaudingas laiko sąnaudas tarp programų paleidimo. Pasirodė pirmosios paketinio apdorojimo sistemos, kurios automatizavo programų vienos paskui kitą paleidimą ir tuo pačiu padidino procesoriaus apkrovimo koeficientą. Paketinio apdorojimo sistemos yra šiuolaikinių OS pirmtakas, jos tapo pirmosiomis sisteminėmis programomis, skirtomis skaičiavimų procesų valdymui. Realizuojant paketinio apdorojimo sistemas buvo sukurta formalizuota užduočių valdymo kalba, kurios pagalba programuotojas nurodydavo sistemai ir operatoriui, kokius darbus nori atlikti su kompiuteriu. Kelių užduočių rinkinys, kaip taisyklė, perfokortų kaladė, buvo pavadintas užduočių paketu.

Kitas svarbus kompiuterių vystymosi periodas 1965-1980 metai. Šiuo laiku techninėje bazėje buvo pereita nuo atskirų puslaidininkinių elementų – tranzistorių prie integrinių mikroschemų, tai suteikė didesnes galimybes naujai, trečiai, kompiuterių kartai.

Šiam laikotarpiui taip pat būdinga programiškai suderinamų kompiuterių šeimų sukūrimas. Pirmoji programiškai suderinamų kompiuterių, sukurtų integrinių mikroschemų pagalba, serija yra IBM/360. Ši septintojo dešimtmečio pradžioje sukurta kompiuterių šeima pagal kainos/našumo kriterijų žymiai aplenkė antros kartos kompiuterius. Greitai buvo bendrai priimta programiškai suderinamų kompiuterių idėja.

Programinis suderinamumas reikalavo ir OS suderinamumo. Tokios OS turėjo dirbti ir didelėse, ir mažose kompiuterinėse sistemose, su dideliu ir mažu įvairios periferijos kiekiu, komercinėse ir mokslinių tyrimų srityse. OS, sukurtos, kad tenkintų visus šiuos prieštaringus reikalavimus, pasirodė besą sudėtingais „monstrais“. Jos susidėjo iš milijonų asemblerio eilučių, parašytų tūkstančių programuotojų, ir turėjo tūkstančius klaidų, iššaukusių nesibaigiantį pataisymų srautą. Kiekvienoje naujoje OS versijoje buvo ištaisomos vienos klaidos ir padaromos kitos. Tačiau, nežiūrint į neįsivaizduojamą dydį ir daugybę problemų, OS/360 ir kitos analogiškos trečios kartos kompiuterių OS iš tikrųjų tenkino daugumą vartotojų reikalavimų. Svarbiausiu šios kartos OS pasiekimu tapo multiprogramavimas. Multiprogramavimas – tai skaičiavimo proceso organizavimas, kai pakaitomis viename procesoriuje vykdoma keletas programų. Kol viena programa atlieka įvedimo-išvedimo operaciją, procesorius nestovi, kaip tai buvo nuosekliai vykdant programas vienprograminiu režimu, o vykdo kitą programą – daugiaprograminis režimas. Šiuo atveju kiekviena programa užkraunama į savo atminties sritį.

Operacinės sistemos OS. (2015 m. Vasario 26 d.). http://www.mokslobaze.lt/operacines-sistemos-os.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 10:16