Oratorystė ir auditorijos valdymas


Kalbos kultūros konspektas. Įvadas. Gera vieša kalba. Auditorijos baimė. Kaip susitvarkyti su per didele įtampa? Jei iki lemiamo momento liko visai nedaug laiko. Ko galite imtis iš anksto. Nusiteikimas. Įtaigumas. Mimika. Akys ir žvilgsnis. Gestai. Rankų padėtys. POZA. Judėjimas. Tekstas. Ką vertėtų pasižymėti kalbos/paskaitos konspekte? Kas padeda perteikti samprotavimus? Kas padeda padaryti poveikį? Visada svarbios „nesmulkmenos“. Dar keletas kalbos „triukų“. Pasirengimas. Pradžia (įžangaVaizdinės priemonės. Ką daryti, kad įgytumėte auditorijos pasitikėjimą?


Kai kalbame apie oratorystę, paprastai turime galvoje kalbėjimą viešai, t.y. taip vadinamą viešos kalbos sakymą. Savaime aišku, jei viešai – vadinasi, bet kam, arba – visiems, kas bepasitaikytų: pažįstamiems ir ne, saviems ir nevisai saviems, o kartais – net ir labai „nesaviems“... Be to, nors oratoriaus sugebėjimai praverčia ir tuomet, kai reikia įtikinti tik vieną asmenį individualaus pokalbio metu, tradiciškai viešoji kalba suprantama kaip kalbėjimas grupei žmonių. Tačiau situacijų juk gali būti pačių įvairiausių:

*Oficiali vieša kalba. Tai - paprastai didelei auditorijai skirta kalba arba paskaita konkrečia tema. Dažniausiai ji turi aiškiai apibrėžtą laiką ir turi atitikti programoje numatytą pavadinimą bei aprašymą. Neretai lektorių tokiais atvejais pristato renginio vedėjas, drauge su organizatoriais prisiimantis atsakomybę už visus organizacinius dalykus – lektoriui telieka rūpintis savo kalba jam skirtu metu. Konferencijoje ar seminare tokių kalbų gali būti keletas. Būtent tokia kalba daugumai mūsų iškyla prieš akis, kai pagalvojame apie viešą pasisakymą.

*Neoficiali vieša kalba. Šiais laikais, ypač tuomet, kai klausytojų grupė yra mažesnė, dažnai pageidaujama „neoficialios“ kalbos, kuri būtų tokia pat gera visais atžvilgiais kaip ir oficialioji, tik... turėtų stipresnį poveikį auditorijai būtent dėl jos „šiltumo“ bei „priartėjimo prie klausytojų“. Tad kalbėtojui tenka papildoma našta – jam reikia ne tik kalbėti, bet dar ir atrodyti atsipalaidavusiu (be abejo, išliekant budriu ir besivaldančiu bei valdančiu situaciją).

*Instruktažas. Tai trumpa kalba, apimanti itin specifinį klausimą, skirta pranešti auditorijai apie konkrečius procesus ar veiksmus ir kaip kokiu atveju klausytojai privalo reaguoti. Ši kalba turi garantuoti, kad kiekvienas klausantis tinkamai suprastų, kas kada bus, ir ką kokiu atveju jam daryti. Instruktažas gali būti bet kurios kitos kalbos dalimi.

*Seminaras. Jo metu tikimasi, kad auditorija bus tiek pat aktyvi, kiek ir pagrindinis kalbėtojas. O gal net labiau... Lektoriaus vaidmuo šiuo atveju tampa „vedančiojo“ vaidmeniu – jis moderuoja seminaro eigą palengvindamas grupės (ar grupių) darbą ir padėdamas įsijungti kiekvienam dalyviui į procesą.

*Virtuali (tele) konferencija. Jos metu sakomos kalbos, skaitomos paskaitos ir net vedami seminarai, tik tai vyksta bendraujant ne gyvai, o vaizdo kamerų ir ekranų pagalba. Neretai lektorius kalbėdamas nemato savo auditorijos, ypač jei jo kalba įrašoma iš anksto. Kaip tik tai ir gali sudaryti sunkumų net ir labai patyrusiam kalbėtojui, tokiame renginyje dalyvaujančiam pirmą kartą.

*Susirinkimas. Jis, žinoma, nėra skirtas specialiai tam tikrai kalbai. Tačiau kiekvienas susirinkimas (kaip oficialus, taip ir visiškai neoficialus – tarkim, pobūvis) – tai tarsi vieta ir laikas daugeliui trumpučių viešų kalbų. Jei domitės oratoryste, jei norite lavinti šiuos įgūdžius – nepraleiskite progos, ir greit įgusite pastebėti, kas ir kada daro pageidaujamą poveikį! Kita vertus, jei ketinate susirinkimo metu pasisakyti, nesvarbu, planuojate tai iš anksto ar sumanėte spontaniškai – darykite tai žinodamas, kad sakote viešą kalbą. (Juo labiau kad esate dėstytojas ir neturėtumėt būti tarsi batsiuvys be batų ( )

*Paskaita. Kadangi ši metodika skirta Jums - profesionaliems dėstytojams, būtent paskaita kaip viešos kalbos forma, greičiausiai ir rūpi Jums labiausiai. Tai daugeliu atvejų panašu į oficialią kalbą. Tačiau jei paskaita skaitoma mažai auditorijai, labai dažnai ji tampa neoficialia kalba ir netgi įgauna daug seminaro bruožų. Juk puikiai žinote, kad vienaip jaučiatės kalbėdamas 200 studentų, ir visai kitaip – 20-čiai. Be to, dėstantys aukštosiose mokyklose dėstytojai paprastai sako, kad gerokai skiriasi darbas dieninėse (kur susirenka ką tik vidurines mokyklas baigęs jaunimas) ir vakarinėse ar taip vadinamų ištęstinių studijų grupėse (kuriose dažnai nemažą studentų dalį sudaro kiek vyresni, darbo patirties jau turintys žmonės). O jei tam pačiam dėstytojui tenka skaityti paskaitas ir studentams (tai įtraukta į studijų programą), ir verslo įmonių atstovų grupėms (taip vadinamiems komerciniams klientams), vėl gi – jis netrukus pajunta skirtumą.

Kaip tik todėl norint suprasti bet kurios viešos kalbos, o taip pat ir paskaitos, esmę, prasmę, tikslą ir t.t...., ir ją sakant pataikyti į „dešimtuką“, reikia įvertinti visus tris viešos kalbos dalyvius. Kas jie? *Jūs kaip kalbėtojas;

Oratorystė ir auditorijos valdymas. (2015 m. Gegužės 08 d.). http://www.mokslobaze.lt/oratoryste-ir-auditorijos-valdymas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 12:46