Pabėgėlių Integracija Lietuvoje


Sociologijos kursinis darbas.

Įvadas. Pabėgelio samprata. Lietuvoje esančių organizacijų skirtų pabėgialiams integruotis aprašymai. Pabėgėlių priėmimo centras. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdyba. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija. Pabėgėlių integracijos centras. Vilniaus arkivyskupijos Caritas. Vaiko teisių apsauga. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga. Pabėgelių integracijos problemos Lietuvoje. Būstas. Darbas. Kalba. Socialinio darbuotojo vaidmuo pabėgėlių integracijoje Lietuvoje. Išvados. Refleksija. Literatūros sąrašas.


Temos aktualumas – Šiuo metu pabėgelių integracija yra aktuali, dėl sausio mėnesį atvykstančių 1105 pabėgelių į Lietuvą. Norint tinkamai pasiruošti, reikia užtikrinti jų integravimosi kokybę, išsiaiškinti, kokios organizacijos teikia jiems reikiama pagalbą, su kokiais sunkumais susiduria pabėgėliai Lietuvoje ir kaip socialiniam darbuotojui reikėtų spręsti susidariusią problemą ir padėti integruotis naujoje valstybėje.

Mokslinis temos aktualumas – Pabėgėlio sąvoka minima dar 1951 metų JTO Ženevos Konvencijoje. Šiandieninėje Lietuvoje į Lietuvą atvyksta pabėgeliai, kurie jaučia grėsmę ir baimę savo šalyje. Imigracijos procesas Lietuvoje buvo aptartas ne vieno žymaus mokslininko ar tyrėjo, kuris aiškinosi pabėgelių domėjimasi mūsų šalimi, integracijos problemas. Šiame darbe išsiaiškinama, kokios yra pebėgelių problemos atvykus į Lietuvą, integracijos sunkumai ir kaip reikėtų spręsti iškylančias problemas, ypatingai atkreipiant dėmesį į socialinio darbuotojo galimybes prisidėti jas sprendžiant.

Teorinio tyrimo objektas – pabėgėlių esančių ir atvyksiavčių į Lietuvą integracija.

Šio darbo tikslas: išanalizuoti pabėgelių integracijos procesą ir iškylančias jų problemas Lietuvoje.

Uždaviniai: 1) Peteikti pabėgėlio sampratą, bei išanalizuoti jų prieglobsčių formas;

2) Aptarti organizacijas, prisidedančias prie pabėgėlių integracijos vykdymo Lietuvoje;

3) Išanalizuoti pagrindines pabėgelių integracijos problemas Lietuvoje; 4) Atskleisti socialinio darbuotojo vaidmenį pabėgėlio integracijos procese.

Imigracija – (lot. migratio: keliavimas) – kėlimasis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą.

Visi šie elementai yra būtini tam, kad tikslo šalis asmenį pripažintų pabėgėliu. Pirmieji du kriterijai yra patys svarbiausi: asmeniui turi grėsti persekiojimas dėl įvardytų priežasčių. Persekiojimas suprantamas kaip pavojus gyvybei arba sveikatai, šiurkštūs žmogaus teisių pažeidimai dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Vadinasi, pabėgėliai atvyksta į kitą šalį, siekdami gauti kitos valstybės apsaugą dėl rasinio, religinio, tautinio, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų persekiojimo.

mokyklinio amžiaus vaikams sudaromos sąlygos lankyti bendrojo lavinimo mokyklas;

Kalbos nemokėjimas, nepasitikėjimas savimi ir savo galimybėmis, motyvacijos stoka, pažeidžiamumas, sveikata, amžius, atsiskyrimas nuo šeimos, atsiskyrimas nuo priimančios bendruomenės, galimybės dirbti ir užimtumo nebuvimas prieglobsčio procedūros metu, galimybės įsidarbinti ir gauti pagalbą, kurios reikia norint pragyventi (būstas, medicinos pagalba, maistas) nebuvimas, trumpas integracijos savivaldybėje laikotarpis – tai PGU integracijos trukdžiai, kuriuos išvardijo JTVPK koordinatorė Lietuvoje.5

Ghulamas Rabanis mano, kad sėkmingai užsieniečių integracijai trukdo žmonių uždarumas, nenoras bendrauti su priimančios visuomenės nariais, asmeninės nuostatos, nestabili situacija darbo rinkoje, ribotos socialinės galimybės užsieniečiui gauti paramą, kol jis visiškai įsikurs.

Eglė Rušinskaitė pastebi, kad prieglobstį gavę užsieniečiai dažnai kenčia nuo depresijos ir potrauminio streso sindromo. Įstatymų kaita, ribotos socialinių teisių garantijos, neužtikrintumas dėl materialinės padėties, integracijos laikotarpio neapibrėžtumas, sudėtinga darbo paieška, neigiamas visuomenės požiūris taip pat turi didelės įtakos integracijos procesams.

Pasak Eglės Rušinskaitės, maža užsieniečių bendruomenė taip pat lemia užsieniečių savijautą. Dauguma jų pripratę gyventi didelėse bendruomenėse, kur visi yra draugai, giminės. Lietuvos žmonės uždari, todėl prieglobstį gavę užsieniečiai turi mažiau galimybių bendrauti kaip yra įpratę ir patenkinti savo socialinius poreikius, gauti moralinį palaikymą bei pagalbą sudėtingu gyvenimo momentu.

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ savo veiklą pradėjo 1990 m., įkurdamas Socialinę tarnybą, kurioje savanoriai priimdavo labdarą (drabužius, avalynę, maistą) iš gyventojų ir ją dalydavo to stokojantiems žmonėms. Įstaiga nuo 2000-ųjų teikia socialinę, humanitarinę ir psichologinę pagalbą prieglobsčio prašytojams ir pabėgėliams.

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ užsieniečių integracijos programos vadovės I. Varžinskaitės nuomone, prieglobstį gavusiems užsieniečiams integruotis į Lietuvos visuomenę trukdo motyvacijos stoka, nepakankamos pastangos mokytis lietuvių kalbos, įsitraukti į darbo rinką. Užsieniečiai neretai įsivaizduoja, kad kitose ES šalyse gyventi lengviau. Tai verčia juos keisti ateities planus ir silpnina jų pastangas integruotis Lietuvoje. Pabėgėlių integraciją taip pat riboja užsieniečių išsilavinimo, kvalifikacijos stoka, Lietuvos ekonominė situacija, netgi laikinas leidimas gyventi, išduodamas suteikiant papildomą apsaugą Lietuvoje.7

Pabėgėlių Integracija Lietuvoje. (2016 m. Gegužės 11 d.). http://www.mokslobaze.lt/pabegeliu-integracija-lietuvoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 02:32