Pablo Pikaso kūryba


Pablas pikasas. Pikaso dailininkas. Pablo picasso kuryba. Pikaso piešinys. Pablas pikasas kuryba. Pablo picasso darbai. Dailininkas pablas pikasas ir jo kūryba. Pablas+pikasas+darbai. Pikaso darbai. Pikaso jis.

Filosofijos referatas. Pablas Pikasas gimė 1881 m. rugsėjo 25 d. Malagoje (Andalūzija) piešimo mokytojo Ruizo Blasko šeimoje. Jo tėvas buvo provincinės Meno ir amatų mokyklos mokytojas. Tėvas kilęs iš baskų, o motina Marija Pikaso i Lopes – graikė iš Maljorkos. Pirmasis įspūdis, kurį artimieji susidarė apie Pablą, buvo vienodas – jie matė virtuozą piešėją. Trylikametis Pablas jau rodė tokius išskirtinius gabumus, jog tėvas, švytėdamas iš laimės, atidavė sūnui savo paletę bei teptukus ir galutinai išsižadėjo piešti.


Pablas pikasas gimė 1881 m. Rugsėjo 25 d.

Po metų pikasų šeima persikėlė į barseloną. Čia pablas iš karto buvo priimtas į meno mokyklos aukščiausią klasę, nes per dieną padarė visus konkursinius darbus, kuriems paprastai būdavo skiriamas mėnuo. Tie egzaminai jam atrodė tarsi koks žaidimas. Kartu pablas pikasas gavo leidimą lankyti madrido fernando, arba karališkąją, dailės akademiją iš pradžių dailininkas tapė drobes gana įvairia tematika, apie ką byloja jau pačių kūrinių pavadinimai vizitas pas ligonį , pirmoji komunija , elgeta , mokslas ir gailestingumas . Ir gerokai vėliau, kai p. Pikasas jau buvo pripažintas, jis tarsi koks pianistas lavino savo ranką. Ne vienas jo bičiulis matė, kaip dailininkas, užmerkęs akis, piešdavo žmogaus veidą arba kažką kurdavo gūdžioje tamsoje. Tokios jo pratybos buvo daromos ne dėl akrobatikos ar iš noro pasirodyti prieš kitus, mažiau talentingus savo draugus. Dailininkui rūpėjo taip išlavinti ranką, kai jau būna sunku nusakyti, kas kam diktuoja – sąmonė rankai ar ranka sąmonei.

Jai vienai būdingu matematiniu tikslumu genijaus ranka fiksavo kiekvieną jo dvasios impulsą. Piešinys tapo jo parašu, kalba, išpažintimi, veidrodžiu, savistaba.

P. Pikasas meno mokyklos nebaigė: nejautė patraukimo akademiniam menui, kurio reikalavimai varžė jo virtuozišką ranką ir stingdė lakią vaizduotę. Jis rimtai suabejojo akademinės dailės ir jos mokyklos taisyklių reikšmingumu bei ateitimi.

Pirmasis jo susirėmimas su akademistais baigėsi tuo, kad dailininkas turėjo užverti mokyklos duris. Jis tai padarė ramiai ir santūriai, be jokio skandalo ir pasipūtimo, kas išvis buvo atgrasu jautriai jo prigimčiai. Visą gyvenimą p. Pikasas liko ištikimas savo kūrybos akstinams ir intuicijai, savo tiesai. Jis suprato, kad jos neįrodysi nei skandalu, nei ekscentriška, nei savireklama, nei genijaus poza, ko jis anuometinė barselona virte virė nuo kataloniškosios emancipacijos. Šis miestas visuomet taikė į sostinės vietą. Ispanijoje nėra kito tokio miesto, kurio garbinga praeitis, kultūros lobiai, jaunuomenės žingeidumas, aistros ir nuotaikos galėtų prilygti madridui.

Anuometinę barseloną tarsi užtvindė germanizmo mada. Tikruosius intelektualus ir prie jų prisišliejusias pamėkles savo sintetizmo idėjomis užkrėtė r. Vagneris. Juos traukė į savo pusę f. Nyčės individualistinė filosofija, kurioje elitui skirta ypatinga vieta. Jie metėsi į simbolistų glėbį ir liko sužavėti naujojo, moderniojo, stiliaus idėjomis.

Pablo Pikaso kūryba. (2011 m. Liepos 10 d.). http://www.mokslobaze.lt/pablo-pikaso-kuryba.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 14:00