Pacientų mokymas ir slauga po galūnių amputacijos


Amputacijos baigiamieji darbai. Pacientu po galuniu slaugos amputacijos slaugos problemos ir ypatumai darbas.

Slaugos referatas. Pasekmės amputaciją patyrusiems asmenims. Priešoperacinė slauga. Pooperacinė slauga. Žaizdos gydymas. Kontraktūrų profilaktika, bendras raumenų stiprinimas. Fantominiai jutimai. Paciento mokymas. Galūnės priežiūra. Protezo priežiūra. Pritaikymas prie namų aplinkos. Motyvacija. Sveikos kojos priežiūra. Kojos padėtys, kai koja amputuota žemiau kelio. Išvados. Literatūra.


Tikslas – atskleisti problemas, su kuriomis susiduria pacientai po galūnių amputacijos, apimant priešoperacinę, pooperacinę slaugą ir paciento mokymą.

Amputacija yra krizinis bei trauminis įvykis asmens gyvenime. Pirminė asmens reakcija po šios operacijos gali būti skirtinga priklausomai nuo amputacijos priežasčių bei netikėtumo, tikėtumo aspekto. Jei galūnė amputuota dėl traumos, asmuo gali patirti šoką, jam prireiks daugiau laiko susitaikymui ir situacijos priėmimui, kadangi ši operacija įvyko pakankamai staigiai ir neplanuotai palyginus su pacientais, patyrusiais amputaciją dėl lėtinės ligos, kai pacientas iš anksto gali emociškai bei psichologiškai pasiruošti būsimai operacijai (Bhuvaneswar, 2013). Moksliniai tyrimai atlikti su amputaciją patyrusiais pacientais atskleidė, kad asmenys netekę kurios nors kūno dalies išgyvena netektį prilygstančią artimojo netekimui. Šiose situacijose būdingos tos pačios gedėjimo fazės. Literatūroje aptiktas E. Kübler- Rose gedėjimo stadijų modelis vadinamas „susitaikymo su amputacija modeliu“ (Kübler- Rose, 2008). Tad žmogus, kuriam amputuojama galūnė įprastai pereina šias gedėjimo fazes: neigimas ir izoliacija, pyktis, derėjimasis, depresija, susitaikymas. Dažnai netekus kurios nors galūnės asmuo negali grįžti į buvusią darbovietę bei atlikti įprastų savo pareigų įvairiose gyvenimo srityse. Žmogus turi iš naujo atrasti jam tinkamus būdus save realizuoti, išlaikyti save finansiškai, leisti laisvalaikį, pasirūpinti šeima ir mokytis būti kiek įmanoma savarankiškesniam. Minėti psichosocialiniai negalios aspektai yra iššūkiai amputaciją patyrusiam asmeniui, keliantys didesnį ar mažesnį stresą bei apsunkinantys emocinį gerovę ir lemiantys adaptacijos problemas (Cansever, 2013).

Po amputacijos stipriai sumažėja asmens savęs vertinimas. Negebėjimas savarankiškai funkcionuoti, nepriklausomai nuo aplinkinių itin apriboja žmogaus laisvę ir galimybes (Liu, 2010). Liu (2010) atskleidė, kad skaudžiausias dalykas šiems pacientams yra ne fiziniai skausmai ar negalavimai (ypač fantominiai skausmai būdingi 50%- 85% pacientų (Kazemi ir kt. 2011), bet suvokimas, kad jie niekada visuomenės nebebus laikomi „normaliais“ žmonėmis. Taigi pagrindinė problema su, kuria susiduria pacientai yra susitaikymas su negalia. Taigi matome, kad žmogus, netekęs galūnės patiria įvairias netektis biologiniame, psichologiniame bei socialiniame lygmenyje. Šie praradimai dažnai veda pacientą prie depresiškos būsenos.

Priešoperacinė slauga – labai individuali. Jaunas pacientas, kuriam turi būti amputuota galūnė, turi visai kitokių problemų nei vyresnio amžiaus pacientai su bendru kraujo apytakos nepakankamumu. Jauno žmogaus galūnės amputacijos priežastis, dažniausiai yra nelaimingo atsitikimo metu sužeista koja, kurios neįmanoma išgelbėti. Visi jo ateities planai virsta aukštyn kojomis. Liūdesys, pagieža dėl sveikatos praradimo atima daug laiko. Skaudūs jausmai paveikia operacijos ir treniravimosi motyvaciją (Hallbjorg, 1999).

Gydytojas su pacientu aptaria, kokiais būdais jam įmanoma padėti. Daugelis pacientų ne kartą gulasi į gydymo įstaigas, jiems atliekamos keletas operacijų, ir tik tada paaiškėja, kad amputacijos išvengti neįmanoma. Prieš tai atliktos operacijos dažnai įtakoja amputacijos lygį – dėl pagerėjusios kraujo apytakos amputuojama mažesnė galūnės dalis.

Psichologinis pasirengimas. Kai pacientui paminima amputacija, svarbu stebėti, kaip jis reaguoja. Reikia padėti apsvarstyti mintis ir jausmus, kurie kyla dėl galūnės netekimo. Psichologinis pasirengimas padeda sumažinti depresiją po operacijos. Slaugytojas prieš operaciją turi palaikyti artimą ryšį su pacientu, kad padėtų išgyventi netektį.

Motyvacijos reikšmė. Paciento skatinimas treniruotis yra svarbiausias darbas prieš operaciją. Jis turi būti pradedamas iškart, kai nusprendžiama, kad amputacija būtina. Pacientas treniravimosi metu yra pagrindinis žmogus, be jo pastangų, treniruočių neįmanoma įgyvendinti. Jam reikia pasakyti taip diskretiškai, kad išaugtų motyvacija, o ne pasidavimas. Nors slaugytojas ir tiksliai žino, kad pacientui bus amputuota koja, jis turi pakreipti pacientą taip, kad jis dalyvautų pats vertindamas savo situaciją. Taip pacientas pajus, kad yra laikomas galvojančiu, veikiančiu žmogumi ir bus lengviau išaiškinti sau pačiam ko jis turi siekti ir ką pasirinkti.

  • Slauga Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 14 puslapių (3351 žodis)
  • Slaugos referatai
  • Microsoft Word 125 KB
  • Pacientų mokymas ir slauga po galūnių amputacijos
    10 - 4 balsai (-ų)
Pacientų mokymas ir slauga po galūnių amputacijos. (2016 m. Sausio 09 d.). http://www.mokslobaze.lt/pacientu-mokymas-ir-slauga-po-galuniu-amputacijos.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 05:17