Pagyvenusių žmonių bendravimo bruožai


Sociologijos referatas. Įvadas. Senatvės ir pagyvenusių žmonių bendravimo ypatumai. Senatvės samprata ir seno žmogaus raida. Pagyvenusių ir senų žmonių socialinių ryšių kaita ir jų įtaka bendravimui. Bendravimo pokyčiai senatvėje. Bendravimo poreikio senatvėje tenkinimas kultūrine ir kita veikla. Išvados. Literatūra.


Darbo tikslas – išsiaiškinti pagyvenusių žmonių bendravimo bruožų ypatumus.

Darbo uždaviniai:

Apibūdinti senatvės sampratą ir seno žmogaus raidą.

Apžvelgti pagyvenusių ir senų žmonių socialinių ryšių kaitą.

Atskleisti bendravimo pokyčius senatvėje.

Skirtingi autoriai, įvairių disciplinų specialistai, amžiaus tarpsnių sociologijos ir raidos psichologijos atstovai skirtingai apibrėžia šį amžiaus tarpsnį, bet visi sutaria, kad šis žmogaus gyvenimo tarpsnis atneša daug pasikeitimų žmogaus gyvenime. Socialinės apsaugos literatūroje šis amžiaus tarpsnis vadinamas tiesiog „senatvė“, suprantama kaip viena iš tokių „gyvenimo situacijų ir sąlygų, kuriomis žmonių gyvenimui (gyvenimo priemonėms) gali kilti pavojus“. Trumpiau tariant – senatvė traktuojama kaip vienas iš socialinės rizikos veiksnių (R. Lazutka, 2001).

R. Jusienė ir A. Laurinavičius (2007) teigia, kad amžiaus tarpsnis, anksčiau vadintas senatve, apima laikotarpį nuo maždaug šešiasdešimties metų iki mirties. Neišvengiami organizmo senėjimo procesai, lemiantys menkesnį fizinį pajėgumą, dažnesnės sveikatos problemos. Lėtėja nervų sistemos veikla, silpnėja kai kurie pojūčiai, nuo jaunystės iki aštuoniasdešimties metų prarandama apie penkis procentus smegenų masės. Senėjimo procesai ir sveikatos problemos labai susiję ir su gyvenimo būdu bei aktyvumu. Dauguma vyresnių nei šešiasdešimties metų žmonių išlieka darbingi, fiziškai ir psichologiškai aktyvūs.

V. Lesauskaitė (2008) teigia, jog senatvės kaip amžiaus tarpsnio suvokimas yra keliasluoksnis. Jos pagrindą sudaro žmogaus organizmo funkcijų gebėjimų raidos etapas, kai organizme prasideda degeneracijos procesai, kurių tempai ir mąstai yra individualūs. Senėjimas – nevienalytis procesas, todėl senėjimo pasekmės gali būti tiek neigiamos, tiek teigiamos. Kai kuriems žmonėms senėjimas yra teigiamas patyrimas, kitiems – neigiamas, o tretiems gali būti sudaryta iš teigiamų ir neigiamų išgyvenimų. Pastebima, jog teigiamas-neigiamas senatvės pobūdis atspindi realybę ir byloja apie tai, kad senėjimas yra tiek didžiulis pasiekimas, tiek socialinė problema. Senatvė yra galutinis, genetiškai užprogramuotas, žmogaus amžiaus tarpsnis. Jo turiniui ir trukmei būdingas socialinis pobūdis. Sunkios gyvenimo sąlygos, neturtas, sukuria kompleksą antrinių veiksnių, kurie paverčia senatvę sunkiausiu gyvenimo tarpsniu, žmogus pasidaro priklausomas nuo šeimos ir visuomenės.

raštingumo stoka (turint omenyje ne vien rašymo, skaitymo ir skaičiavimo įgūdžius, bet ir kompiuterinį raštingumą, komunikacinės elgsenos įgūdžius bei užsienio kalbų mokėjimą);

nepakankamai išplėtotas suaugusiųjų mokymas ir informavimas;

vyresniosios kartos nusivylimo, nereikalingumo jausmai, dvasinio supratimo bei palaikymo stoka.

1.2. Pagyvenusių ir senų žmonių socialinių ryšių kaita ir jų įtaka bendravimui

Kaip teigia R. Žukauskienė (1998), pagyvenusio amžiaus laikotarpis yra ir socialinių ryšių praradimo laikas. Išėjimas iš darbo – tai ne tik darbo vietos, pajamų praradimas, bet ir asmeninių kontaktų rato susiaurėjimas. Senatvėje socialinių ryšių skaičius mažėja natūraliu būdu – fiziškai sunkiau kontaktuoti su artimaisiais, draugais dėl sveikatos pablogėjimo ir ekonominių suvaržymų. Šiuo laikotarpiu dažniau nei jaunystėje, ryšiai su draugais nutraukiami ir dėl jų mirties, vaikai užaugę ir palikę namus. Bendravimui lieka artimiausi fizine prasme žmonės – kaimynai bei sutuoktinis, kuris, vėl gi, būdamas panašaus amžiaus, gali iš gyvenimo pasitraukti anksčiau.

Kaip pažymi B. H. Lemme (2003), senatvėje keičiasi senų žmonių bendravimo turinys, kaip keičiasi ir jų kasdienybė. Tokie dalykai, kaip vaikų užauginimas, išsikraustymas, profesinės veiklos užbaigimas, suteikia naują turinį kasdieniniam gyvenimui ir senų žmonių pokalbiai vis labiau koncentruojasi į savo poreikių patenkinimą. Sustiprėja poreikis žinias siųsti ir pasakoti, o bet kokio pokalbio metu vyresnio amžiaus žmonės nori jausti savo autoritetą. Keičiasi bendravimo temos, nes sumažėję socialiniai kontaktai, kūno nejudrumas, apsprendžia temų pobūdį. Atsiranda poreikis praeities prisiminimams ir pokalbiams apie sveikatos būklę.

R. Rudytė ir R. Sargautytė (1998) mano, kad amžiui bėgant paprastai keičiasi požiūris į įvykius, reiškinius, pradeda mažiau dominti ir jaudinti aktualus šiuolaikiniai klausimai, daug kas atrodo nereikšminga. Pagyvenę žmones linkę pasitraukti į savo vidinių išgyvenimų pasaulį, į prisiminimus, - jie tampa labiau intravertiški. Daugeliui sumažėja pasiekimų poreikis ir padidėja neveiklumo tendencija.

  • Sociologija Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 14 puslapių (3740 žodžių)
  • Universitetas
  • Sociologijos referatai
  • Microsoft Word 28 KB
  • Pagyvenusių žmonių bendravimo bruožai
    10 - 8 balsai (-ų)
Pagyvenusių žmonių bendravimo bruožai. (2015 m. Lapkričio 08 d.). http://www.mokslobaze.lt/pagyvenusiu-zmoniu-bendravimo-bruozai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 09:01