Pamaldus mastymas


Filosofijos analizė. Pamaldusis mastymas.


Atrodo paradoksas - pamaldus mąstymas. Ar jis turi ką nors bendra su filosofija? Atrodo filosofai metė iššūkį mitologiniam pasaulio aiškinimui ir pradėjo siekti tiesos, remdamiesi savo individualia pastanga ir savo racionaliomis galiomis, o aš štai kalbu apie pamaldųjį mąstymą. Kitą vertus, mes gyvenam tokioje pasaulio epochoje, kada apskritai visam tam, kas yra anapus žmogaus gresia išnykimo pavojus: gyvūnų rūšys nyksta, vyksta ekologinės katastrofos, plyti nualintos žemės plotai, baigiasi ištekliai. Šia prasme, dabar kaip niekad yra svarbu filosofams pripažinti tikrovę anapus žmogaus. Tai yra labai svarbu pripažinti, ir jeigu mes neišmoksime pripažinti anapus žmogiškos tikrovės, tai galima sakyti, kad žmonija neturi ateities, nes dabar yra per daug žmogaus. Ir dabar aš, truputį užlėkdamas į priekį pasakysiu, kad man pamaldžiojo mąstymo idėja reiškia sugebėjimą priimti tikrovę anapus žmogaus. Ne remtis imanencija, t.y. tuo, kas viduje žmogaus, bet transcendencija, tuo, kas anapus žmogaus. Dabar norėčiau paaiškinti šituos terminus. Postmodernusis mąstymas buvo būtent imanencijos mąstymas, tai vidinių žmogaus dalykų mąstymas. O dabar, kaip niekad, yra aktualu mąstyti anapus žmogišką tikrovę. Galima F. Nietzchės žodžiais sakyti, kad mus supa pernelyg žmogiška tikrovė, pernelyg daug žmogaus, pernelyg viskas transformuota žmogaus, visas pasaulis paverstas į žmogišką realybę, ir ta žmogiška realybė tiesiog, kaip liga vėžys ėda pasaulį, ėda substanciją, kuri yra anapus mūsų. Tad pamaldžiojo mąstymo problema yra labai aktuali. Atsivertus antonimų žodyną, galima rasti, kad žodžio melstis alternatyva yra žodis keiktis. Tad galima sakyti, kad Vakarų filosofija per daug keikėsi. Per daug ji savo žmogiškom prasmėm šiukšlino tikrovę. Ir dabar tiesiog reikia tas prasmes nustumti į šalį ir mąstyti anapus žmogišką tikrovę. Šia prasme, anapus žmogišką tikrovę gali priimti pamaldusis mąstymas. Kaip malda kreipiasi į Dievą, į esybę, kuri yra aukščiau manęs, kuri yra didesnė negu aš, kuri yra daugiau negu žmogus, ir ją įsileidžia į savo vidujybę, taip ir pamaldusis mąstymas turi išmokti mąstyti tikrovę anapus žmogaus ir ją liudyti.

Norėčiau savo apmąstymą tęsti remdamasis filosofijos istorijos skirtimi, pagal kurią filosofai buvo skirstomi į skeptikus ir į dogmatikus. Skeptikai visada buvo skeptiški visa to, kas yra priimama kaip tiesa atžvilgiu. Jie kritikavo visas filosofijos prasmes ir ieškojo tam tikro neabejotino pagrindo. Buvo manoma, kad tas neabejotinas pagrindas gali būti atrastas tik tuo būdu, jeigu bus suabejota autoritetais, knygų išmintimi, tuo, ką mums teikia tradicija. Jeigu mes visu tuo suabejosime, tai mes pasieksime tam tikrą nebejotiną pagrindą. Kita filosofinė srovė buvo dogmatikai. Jie rėmėsi autoritetais, jie rėmėsi tuo, ką sako tradicija ir bandė mąstyti iš jos vidaus. Tad jeigu mes gimėme religingoje šeimoje, tarkim močiutė vedė prie pirmosios komunijos, tai mes Dievą priimame dogmatiškai, kaip tam tikrą dogmą. Ir po to tiktai tą dogmą mąstydami, išjausdami, gilindamiesi, mes prieiname prie patyrimo. Be abejo, remdamiesi savo individualiomis proto galiomis mes galime pažinti Dievą, bet paprastai apie Dievą ir apie daugelį dalykų mes sužinome dogmatiškai: mokykloje arba namuose, arba dar kur nors. Mes daug ką priimame kaip dogmą.

Pamaldus mastymas. (2015 m. Balandžio 13 d.). http://www.mokslobaze.lt/pamaldus-mastymas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 20:42