Pasaulinė valiutos sistema


Vadybos kursinis darbas. Valiuta. Valiutiniai santykiai. Šalies valiutiniai rezervai. Valiutų kursai. Tarptautine pinigų sistema. Valiutų rinka. Valiutos kursų svyravimų įtaka. Tarptautinė valiutų rinka, jos vykdomos operacijos. Tarptautinės finansinės institucijos. Sandoriai užsienio valiuta. Valiutų krizės modeliai. Išvados. Naudota literatūra.


VVM patikimumą užtikrina esminė sąlyga (deja, jos dažnai nepaisoma): neužtenka turėti pakankamai oficialiųjų užsienio atsargų, kurios padengtų pinigų bazę – rinkos dalyviai turi būti tikri, kad, esant reikalui, šios atsargos bus panaudotos ginant valiutą nuo spekuliacinės atakos. Kitaip tariant, tarp galėjimo ir norėjimo apginti nacionalinę valiutą yra esminis skirtumas. Ekonomistai deda daug pastangų, kad būtų išvengta valiutų krizių, tačiau jos dažniausiai kyla netikėtai. Tik retais atvejais pavyksta laiku imtis prevencijos priemonių ir tokioms krizėms užkirsti kelią. Po kiekvieno valiutų krizių bumo (1992–1993 m. Europos VKM krizė, 1997 m. Rytų Azijos valiutų krizė) atsiranda naujų matematinių modelių, skirtų įvertinti valiutų krizių aplinkybes, tačiau beveik visų tokių modelių trūkumas yra tai, kad jie leidžia paaiškinti ir prognozuoti tik jau įvykusias krizes. Taigi labai svarbu nustatyti pagrindinius ekonominius rodiklius, iš anksto įspėjančius, kad galima valiutų krizė.

Kanoniniai valiutų krizių modeliai atsirado, pabandžius sukurti pirminių žaliavų (commodities) kainų stabilizavimo schemas. Tokių kainų stabilizavimas per tarptautines agentūras, kurios pirktų ir parduotų žaliavas, buvo vadinamosios Naujosios tarptautinės ekonominės tvarkos šalininkų idėja. Vėliau buvo sukurta teorinių modelių, kurie rodė, kad, stabilizuojant pirminių žaliavų kainas, nuolat grės didelės spekuliacinės atakos – fiksuojant ar apribojant kainų svyravimą, nusistovės šešėlinė prekės kaina ir agentūros bus užverčiamos arba pasiūlymais, arba pageidavimais pirkti prekes milžiniškais kiekiais, atsižvelgiant į tai, kiek skirsis šešėlinė laisvosios rinkos ir palaikomoji kaina ir kuri iš jų bus didesnė. Pirmosios kartos valiutų krizės modelių kūrėjai P. Krugman (1979), Robert P. Flood ir Peter M. Garber (1984) spekuliacinę ataką aiškina vyriausybės nesugebėjimu valdyti šalies biudžetą ir užsienio skolą. Pagal jų sukurtus modelius, spekuliacinę ataką prieš nacionalinę valiutą lemia valdžios sektoriaus deficito monetizavimas. Spekuliacinė ataka, šalies oficialiosioms užsienio atsargoms išsekus ir šaliai nebegalint ginti nacionalinės valiutos, verčia ją nuvertinti. Pirmosios kartos modeliai leidžia nustatyti, kokios ekonominės aplinkybės lemia valiutos krizę, tačiau jie turi du pagrindinius trūkumus. Pirma, pagal šiuos modelius, vyriausybė ir centrinis bankas pasyviai stebi spekuliacinę ataką, todėl tikslo funkcija neoptimizuojama. Antra, modeliai neleidžia paaiškinti, kodėl valiutų krizė išplinta į kitas šalis. Pagal pirmosios kartos valiutų krizės modelį, ekonominė aplinka yra pati paprasčiausia: nėra ekonomikos netobulumų, vyrauja tobulas įžvalgumas, šalies ir užsienio šalių prekės yra tobuli pakaitai, o kapitalas – labai judrus, išlaikomas neapdraustas palūkanų normų paritetas. Kainos yra ypač lanksčios, visada išlaikomas perkamosios galios paritetas. Užsienio šalies kainų indeksas laikomas pastoviu dydžiu, šalies kainų lygis atitinka nominalųjį valiutos kursą, o infliacija lygi tokio valiutos kurso pokyčiui. Oficialiųjų užsienio atsargų mažėjimas dar nereiškia, kad spekuliacinė ataka yra neišvengiama. Tačiau ji įvyks, jei centrinio banko pranešimas apie mažėjančias (sumažėjusias) užsienio atsargas bus suprastas taip, kad, joms ir toliau mažėjant, reikės atsisakyti fiksuoto valiutos kurso režimo. Jei rinkos dalyvių lūkesčiai yra racionalūs, jie stengsis numatyti laiką, kada fiksuoto valiutos kurso bus atsisakyta, kad išvengtų nuostolio, susijusio su nacionaline valiuta denominuotais aktyvais. Todėl jie imsis spekuliacinės atakos dar gerokai prieš oficialiosioms užsienio atsargoms pasiekiant tam tikrą kritinį lygį. Pasirėmę paprastu arbitražo galimybės argumentu, R. P. Flood ir P. M. Garber (1984) įrodė, kad spekuliacinė ataka įvyksta, kai įsivaizduojamas „šešėlinis“ valiutos kursas (valiutos kursas, kuris nusistovėtų, jei būtų atsisakyta fiksuoto valiutos kurso) nukrypsta nuo fiksuoto valiutos kurso.

2. Modelyje aprašyta ekonomikos veikėjų elgsena yra nepakankamai tikroviška. Iš tiesų jie veikia tikimybiniu būdu – rinkos dalyviai skaičiuoja „šešėlinį“ valiutos kursą ir pradeda spekuliacines atakas, o centrinis bankas tik sprendžia, ar palikti fiksuotą valiutos kursą, ar leisti jam svyruoti. Neaišku, kodėl centrinis bankas negali apriboti valdžios sektoriaus skolos didėjimo, jei jo pagrindinis tikslas – išlaikyti fiksuotą valiutos kursą.

Nors pirmas modelis, priskiriamas prie antrosios kartos modelių grupės, sukurtas 1991 m. (Obstfeld 1991), jis išpopuliarėjo tik po 1992–1993 m. Europos VKM krizės ir 1994 m. gruodį prasidėjusios Meksikos peso krizės. Populiarumo priežastis paprasta: šios krizės buvo gana netikėtos (Rose, Svensson 1994), todėl skubiai prireikė modelių, kurie galėtų paaiškinti ekonomikos veikėjų lūkesčių dėl fiksuoto valiutos kurso režimo staigaus pasikeitimo svarbą. Pagrindinė antrosios kartos valiutų krizės modelių idėja – išlaikant fiksuotą valiutos kursą, patiriama ir nauda, ir nuostolis, kuris gali daryti įtaką rinkos dalyvių lūkesčiams dėl vyriausybės vykdomos ekonominės politikos. Vyriausybės politikai turint įtakos rinkos dalyvių lūkesčiams, o rinkos dalyvių lūkesčiams – vyriausybės politikai, susidaro daugybinės pusiausvyros ir savaiminio išsipildymo valiutų krizių galimybė. Pagal antrosios kartos modelius, visa, kas lemia vyriausybės sprendimą išlaikyti fiksuotą valiutos kursą ar jo atsisakyti – nedarbas, infliacija, valdžios sektoriaus skolos dydis ir sudėtis, finansų sektoriaus stabilumas ir kiti veiksniai – teikia informaciją apie valiutų krizės kilimo tikimybę. Modelio esmė – vyriausybės patiriamo nuostolio priimant skirtingus sprendimus dėl fiksuoto valiutos kurso vertinimas. Dėl šios savybės jis iš pagrindų skiriasi nuo pirmosios kartos modelio, pagal kurį vyriausybė pasyviai stebi artėjančią spekuliacinę ataką ir nebando pakeisti susidariusios padėties. Taip pat šis modelis leidžia įvertinti, kokią įtaką susidariusi padėtis turi vyriausybės tikslams.

Pasaulinė valiutos sistema. (2015 m. Kovo 28 d.). http://www.mokslobaze.lt/pasauline-valiutos-sistema.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 12:50