Pasaulio religijos (4)


Tikybos referatas. Įvadas. Religijos apibrėžimas. Religija ir sociologija. Senovės religijos. Dabartinės religijos. Hinduizmas. Budizmas. Judaizmas. Krikščionybė. Islamas. Išvados. Naudota literatūra.


Pasaulis stebina religijų įvairove, dabartyje vis labiau suvokiama ir pabrėžiama religijų ir tikėjimų reikšmė, siekiama geriau juos pažinti. Religijos susijusios su civilizacijų susikūrimu, reikšmingais pasaulio įvykiais, jos daro įtaką politiniams ir tarptautiniams santykiams ir sprendimams, keičia šalių geografines ribas, tautų istoriją, prisideda kuriant kultūrą. Religijų ir tikėjimų ženklai yra neatsiejami nuo žmonijos ir kiekvieno iš mūsų gyvenimo, nes net ir netikintis žmogus kasdienybėje susiduria su religijų ir tikėjimų įtakos paveikta aplinka. Kad galėtume geriau suvokti tiek paeities, tiek ir šiandienos pasaulį, reikia nusimanyti bent apie plačiai paplitusius religinius tikėjimus ir praktikas, to ir siekiama šiame rašto darbe.

apžvelgti sociologijos požiūrį į religiją,

plačiau aptarti pagrindines pasaulio religijas – hinduizmą, budizmą, judaizmą, krikščionybę ir islamą.

Žodis „religija“ yra kilęs iš lotynų kalbos, tačiau jo reikšmė šiandien jau nutolusi nuo buvusios pradinės jo reikšmės. Dabartyje šiuo žodžiu apibrėžiamas tikėjimas, su jam būdinga tam tikra elgsena ir socialinėmis institucijomis. Religija yra susijusi su klausimais apie pasaulio pradžią, pabaigą, prasmę, buvimą po mirties, apie ne žmogiškų būtybių (dvasių, angelų, demonų, dievų, protėvių) egzistavimą ir apie tai, kaip visa tai daro įtaką žmogui, jo elgsenai ir buvimui pasaulyje. Daugumai religijų būdinga jų išpažinėjų maldos ir tradicinių švenčių šventimo tradicija, savo šventųjų raštų skaitymas ir analizavimas, būrimasis į grupes, bendrijas, kur bendraujant dalinamasi tikėjimo tiesomis, patirtimi. Beveik visoms religijoms yra būdinga: tikėjimas antgamtinėmis būtybėmis, amžinojo gyvenimo viltis ir tikėjimas pasaulio pabaiga.

Religija dažniausiai suprantama kaip žmonių bandymo paaiškinti žmogaus, Visatos ir įvairių gamtos fenomenų kilmę, prasmę pasekmė. Įvairūs mokslai skirtingai suvokia religiją kaip savo srities tyrimų objektą, o žvelgiant į religiją iš sociologijos srities, manoma, kad religiniai tikėjimai ir praktikos svarbios, nes jų pagrindu organizuojamas socialinis gyvenimas. Kiekviena konkreti religija atsiranda kaip savotiškas istoriškai susiformavusios etinių normų sistemos papildinys, skirtas bendruomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti. Remiantis mokslininkės Živilės Advilonienės religijos sociologijos sričiai priskiriamu straipsniu, galima apibrėžti, kad „religija – vienas svarbiausių visuomenėje egzistuojančių socialinių institutų“ ir „tradiciškai ji apibrėžiama kaip tipizuota tikėjimo anapusine realybe išpažinimo ir praktikavimo sistema (apimanti kultą, hierarchiją, doktriną, simbolių ir vertybių sistemą), vienijanti konkrečios religijos išpažinėjus į bendruomenę“. Religija apima vertybes (tikėjimą anapusine realybe, dorovines–dvasines vertybes, jų formuojamą santykį su aplinka), socialines procedūras (socialinę kontrolę, religinius įsipareigojimus, religinę socializaciją) bei vaidmenų ir statusų sistemą (dvasininko, pasauliečio).

Svarbu susipažinti su religijos ir sociologijos santykiu ir suvokti kuo religijos yra įdomios ir kaip tyrinėjamos sociologų. Pasak Malcolmo Hamiltono, sociologinių religijos tyrinėjimų šaknys slypi Švietimo epochoje, kai buvo bandoma į tikėjimą pažvelgti kaip į žmogaus sukurtą reiškinį, o ne dieviško apreiškimo rezultatą. Religija suvokiama kaip, bent iš dalies, socialinis konstruktas ir kad socialiniai procesai daro poveikį tikėjimų ir religinių praktikų atsiradimui, jų raidai. Teorinius religijos sociologijus požiūrius galima suskirstyti į dvi grupes: tuos, kurie religijos esmę mato žmonių poreikiuose ir polinkiuose, ir tuos, kurie jos šaknis įžvelgia socialiniuose procesuose ir visuomenės ir socialinių grupių ypatybėse. Verta išskirti ir trumpai aptarti kelias iškilias asmenybes ir svarbiausias jų idėjas apie religijos socialumą.

Karlui Marxui religija – valdančiųjų klasių ideologijos forma, kurios tikslas yra kontroliuoti mases, o kartu ir protesto prieš priespaudą išraiška. Tačiau religija, kaip protestas, nieko nepakeičia, o tik skatina susitaikyti su esama situacija ir laukti pažado dėl geresnės padėties ateityje, t. y. po mirties. Religija numalšina engiamųjų skausmą, neleisdama jiems sukilti ir religija išnyktų, pašalinus ją lemiančias socialines sąlygas.

Emilis Durkheimas savo veikale „Elementarios religinio gyvenimo formos“ (1912 m.) aiškino, kad visuomenė yra ta realybė, kuri veikia visą religiją. Dievo gali ir nebūti, tačiau pati visuomenė verčia individą paklusti, o individai, nesuvokiantys visuomenės ir socialinių grupių prigimties ir norėdami paaiškinti socialinių jėgų poveikį, pasitelkia religijos kalbą. E. Durkheimui religija buvo pagrindinė vienijanti socialinė jėga, įgyvendinanti esmines visuomenės funkcijas. Ji išreiškė atskiro žmogaus priklausomybę nuo visuomenės ir jos keliamų reikalavimų. Religija suvokiama kaip atliekanti teigiamą visuomenę kaip moralinę bendruomenę suvienijantį vaidmenį.

  • Tikyba Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 18 puslapių (4145 žodžiai)
  • Kolegija
  • Tikybos referatai
  • Microsoft Word 37 KB
  • Pasaulio religijos (4)
    10 - 2 balsai (-ų)
Pasaulio religijos (4). (2015 m. Gruodžio 13 d.). http://www.mokslobaze.lt/pasaulio-religijos-4.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 12:50