Patristinio laikotarpio bruožai


Patristinio ugdymo bruožai. Patristikos laikotarpis. Ugdymo bruozai patristikos laikotarpio. Ugdymo bruozai viduramziais. Ugdymo bruožai patristijos laikotarpiu. Patriskikos ugdymo ypatumai. Viduramziu ugdymo ypatumai. . patristikos ugdymo bruožai. Patristinis laikotarpis. Viduramziu istorijos bruozai.

Sociologijos analizė. Asmens pabrėžimas. Socialinės srities pabrėžimas. Tiesos gyvenimiškumas. Egzistencijos tikrumas. Istorikai paprastai senovės pabaigą nukelia į ketvirtąjį šimtmetį po kristaus ir po jo tuojau pradeda viduramžius. Galimas daiktas, kad politinės istorijos atžvilgiu šitoks tiesioginis viduramžių siejimas su senove gali būti pateisinamas, nes iš tikro su bizantijos žlugimu baigėsi politinė senovės santvarka, atsirado naujų politinių veiksnių ir naujų politinių formų.


` Bet kultūros istorijos atžvilgiu šitoks netarpiškas senovės siejimas su viduramžiais yra negalimas, nes tarp senovės tikra prasme ir viduramžių tikra prasme glūdi pusės tūkstančio metų periodas, kuris yra skirtingas ir nuo senovės ir nuo viduramžių. Senovės gyvenime nebuvo krikščionybės. Viduramžiais nebuvo klasikinės stabmeldybės. Tuo tarpu šiame tarpsnyje jungėsi šie abu elementai. Jų junginys kaip tik ir sukūrė savotišką gyvenimo ir kultūros tipą, kuris nepriklauso nei senovei nei viduramžiams ir kurį mes vadiname patristika arba bažnyčios tėvų laikotarpiu.

šis laikotarpis yra charakteringas tuo, kad jo metu susijungė dvi pasaulinės galybės: helenizmas ir krikščionybė. Žmogiškasis elementas, sukurtas ir išvystytas graikų, suorganizuotas romėnų, susitiko su dieviškuoju elementu, apreikštu per kristaus asmenį ir per jo doktriną. Patristikos metu šie elementai pergyveno didelę įtampą, net tragišką kovą, kol buvo suvesti organiškon sintezėn ir kol žmogiškosios helenistinės formos buvo pripildytos dieviškuoju krikščioniškuoju turiniu. Šitoji įtampa, šitas heleniškojo žmogiškumo ir krikščioniškojo dieviškumo jungimasis kaip tik ir nudažo visą patristinį laikotarpį savotiškomis spalvomis ir įspaudžia jam savotiškų bruožų.

Todėl kultūros istorijoje šis laikotarpis reikia charakterizuoti skyrium nuo senovės ir nuo viduramžių. Pedagoginiu atžvilgiu šitoji charakteristika yra tuo labiau pateisinama, nes šio meto ugdymas jau nebebuvo stabmeldiškai klasikinis, nes krikščionybė vis labiau lenkė jaunimo auklėjimą pagal savo principus. Iš kitos pusės, jis nebuvo dar nė visiškai krikščioniškas, nes esančios helenistinės formos ir priemonės dar turėjo nemaža stabmeldiškų priemaišų. Dėl to patristikos ugdymo istorija pasidaro skirtinga ir nuo senovės ir nuo viduramžių ugdymo istorijos, kaip skirtingas buvo ir pats šio tarpsnio gyvenimas.

Krikščionybės įtakoje kuriama kultūra jau buvo kitokia, negu helenistinė. Ji yra charakteringa keturiomis žymėmis. Asmens vertės pabrėžimu. Atsikreipimu į s helenistinė kultūra labiau vertino žmogų, kaip visuomenės narį, negu žmogų, kaip asmenybę. Valstybė šitai kultūrai buvo aukščiausias žemiškojo gyvenimo tikslas, kuriam turėjo būti palenktas visas žmogus. Tuo tarpu krikščionybė atnešė visiškai kitokį, visiškai naują žmogaus supratimą. Žmogus krikščionybėje buvo vertingas ne kaip visuomenės narys, bet kaip asmuo. Asmuo krikščionybėje pasidarė aukščiausia iš visų sukurtųjų vertybių.

  • Sociologija Analizės
  • 2011 m.
  • 4 puslapiai (1144 žodžiai)
  • Sociologijos analizės
  • Microsoft Word 11 KB
  • Patristinio laikotarpio bruožai
    8 - 3 balsai (-ų)
Patristinio laikotarpio bruožai. (2011 m. Birželio 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/patristinio-laikotarpio-bruozai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 20:32