Patyčių problema mokykloje


Pedagogikos kursinis darbas.

Įvadas. Patyčių problemos mokykloje teoriniai aspektai. Patyčių samprata ir formos. Patyčių mokykloje problemos ir prevencijos priemonės. Pedagoginės praktikos refleksija. Išvados. Informacijos šaltinių sąrašas. Priedai.


Kasmet turi būti atlikta išsami analizė, diegiamos prevencinės programos efektyvumui įvertinti (Whitted, Dupper, 2005). Kaip rodo atlikti tyrimai, patyčios tarp pradinių klasių mokinių gali peraugti į agresyvų elgesį vyresnėse klasėse, todėl patyčių prevenciją būtina vykdyti jau pradinėje mokykloje. Patyčių prevencija turi tęstis keletą metų, ji turi būti nuosekli, labai gerai ir kruopščiai apgalvota, pasitelkiant gerai išbandytas, standartizuotas intervencijas su išsamiais pamokų planais (Whitted, Dupper, 2005). Būtina paminėti ir tai, kad prevencijos metu svarbu skirti daug dėmesio socialinių įgūdžių ugdymui, nelaukiant, kol pasireikš nepageidaujamas elgesys. Vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių prevencijos sėkmę, - prevencijos formų įvairovė, o ne vien tik paskaitos ar seminarai (Karmaza, Grigaitytė, Karmazė, 2007). Tikėtis gerų rezultatų galima tik dirbant komandoje ir vadovaujantis bendradarbiavimo principais. Šią komandą turėtų sudaryti patys vaikai, jų tėvai, mokytojai, mokyklų psichologai, socialiniai pedagogai ir kiti specialistai (Feinberg, 2003). Mokyklos administracija savo ruožtu taip pat turi išreikšti savo palaikymą patyčių prevencinei programai, ji turi skirti finansinių išteklių jos įgyvendinimui, sujungti šią programą su ugdymo planais (Whitted, Dupper, 2005).

Vykdant patyčių prevenciją mokyklos lygmeniu, labai svarbu atskleisti pačios problemos paplitimo mastą. Todėl daugelis mokslininkų pabrėžia, kad labai svarbu mokykloje atlikti patyčių raiškos tyrimus (Salmivalli, Kaukiainen, Voeten, 2005; Povilaitis, Valiukevičiūtė, 2006; Olweus, 1993). Šiais tyrimais būtina išsiaiškinti, kaip dažnai vaikai mokykloje patiria kitų vaikų patyčias, kokiais būdais vaikai tyčiojasi iš kitų, kuriose mokyklos vietose dažniausiai susiduriama su kitų mokinių patyčiomis, kokios pagalbos vaikai sulaukia iš suaugusiųjų ir pan. (Povilaitis, Valiukevičiūtė, 2006). Siekiant gauti patikimų duomenų, dažniausiai atliekama anoniminė mokinių (o kartais ir tėvų, mokytojų, socialinių pedagogų, psichologų bei kito mokyklos personalo) apklausa (Heinrich, 2003; Rigby, Smith, Pepler, 2004). Duomenų išanalizavimas ir aptarimas yra tarsi parengiamasis žingsnis link griežtos antipatyčių politikos mokykloje išvystymo (Rigby, Smith, Pepler, 2004). Geriau suvokus problemos pobūdį, turint išsamią informaciją, atsiranda daugiau galimybių taikyti įvairias korekcines priemones, būdus, padedančius užtikrinti patyčių prevenciją ugdymo institucijoje (Karmaza, Grigaitytė, Karmazė, 2007). Pasak P. K. Smith, vienas iš pagrindinių antipatyčių projekto įgyvendinimo tikslų - visos mokyklos bendruomenės nuostatų prieš patyčias formavimas. Siekiant šio tikslo, būtinas konkretus ir aiškus patyčių prevencijos strateginis planas, kurio sudarymas - tai kitas labai svarbus žingsnis, mažinant patyčių pasireiškimą mokyklos lygmeniu (Valeckienė, 2007). Plane turi būti aiškiai įvardijama, kaip mokykla vertina tyčiojimąsi ir ko mokykla siekia (Povilaitis, Valiukevičiūtė, 2006). Jis turėtų apimti patyčių mokykloje priežasčių aiškinimąsi, mokyklos bendruomenės švietimą patyčių klausimais, tikslių nuorodų, kaip reaguoti į patyčias ir kokius konkrečius veiksmus vykdyti, siekiant užkirsti kelią negatyviems dalykams, nurodymų bei pasiektų rezultatų analizę. Strategijoje turi būti pabrėžta ir nuosekli nuolatinė patyčių, kaip reiškinio, stebėti mokykloje (Smith, 1991; cit. pgl. Valeckienė, 2007). Bet to, ši strategija turi būti pristatyta visai mokyklos bendruomenei. Labai svarbu, kad kiekvienas jos narys žinotų, kur gali rasti ir paskaityti mokyklos strategiją patyčių mažinimo klausimu (Povilaitis, Valiukevičiūtė, 2006).

Vykdant patyčių prevenciją, mokyklose rekomenduojama suformuoti jos koordinavimo komandą, kurią turėtų sudaryti atstovai iš skirtingų mokyklos bendruomenės grupių: administracijos, mokytojų, mokinių, tėvų, be to, dalyvautų psichologas, socialinis pedagogas. Šios komandos pagrindinė funkcija - koordinuoti veiksmų planą ir vertinti vykdomos prevencijos rezultatus (Povilaitis, Valiukevičiūtė, 2006; Olweus, 1993, 2008; Feinberg, 2003). Mokykla turi organizuoti įvairius mokymus suaugusiems (tėvams, mokytojams ir kitam mokyklos personalui) bei patiems mokiniams. Šių mokymų metu turi būti suteikiama žinių apie tai, kaip identifikuoti patyčių auką, kaip tinkamai reaguoti ir atsakyti į patyčias, kaip modeliuoti ir stiprinti teigiamą problemos sprendimą (Feinberg, 2003).

Patyčių problema mokykloje. (2017 m. Kovo 28 d.). http://www.mokslobaze.lt/patyciu-problema-mokykloje.html Peržiūrėta 2017 m. Gruodžio 16 d. 20:56