Perdraudimas


Daudimo kursinis darbas. Įvadas. Draudimo kilmė. Perdraudimo emė, reikšmė ir būtinumas. Perdraudimo rūšys. Sutartinis perdraudimas. Proporcingasis perdraudimas. Neproporcingasis perdraudimas. Neprivalomasis perdraudimas. Neprivalomasis proporcingasis perdraudimas. Neprovalomasis neproporcingasis perdraudimas. Finansinis perdraudimas. Finansinio perdraudimo rūšys. Perdraudimo sutartis. Pulo sutartis. Perdraudimo veikla Lietuvoje. Išvados. Šaltiniai.


Kiekvienas žmogus kasdieniniame pasaulyje gali susidurti su įvairiais pavojais: gamtos grėsmėmis, gatve skriejančia transporto priemone ar besišypsančiu jaunuoliu, kuris, kaip vėliau paaiškėja, yra ne kas kitas, o gudrusis kišenvagis, iššlavęs kišenes ir pan. Žmogaus veikla, deja, neišvengiamai susijusi su įvairiais netikėtumais, todėl šiuolaikinėje visuomenėje poreikis saugumui yra vis didesnis.

Darbo uždaviniai:

Išsiaiškinti, kaip atsirado draudimas;

Supažindinti, kokia perdraudimo esmė;

Atskleisti svarbiausias perdraudimo sąvokas, išskirti rūšis;

Apžvelgti perdraudimo veiklą Lietuvoje;

Remiantis surinkta informacija, daryti išvadas.

Kadangi žmonių veikla visais laikais buvo susijusi su pavojais ir rizika, reikėjo imtis priemonių, kad jos būtų galima išvengti ar bent kiek sumažinti. Dvi baisiausios gamtos stichijos – vanduo ir ugnis – ir buvo tos rizikos, kurias norėjosi sutramdyti. Nors draudimo veikla, artima šiandieninei, siejama su viduramžiais, užuomazgų galima rasti ir Senovės Kinijoje. Krovinių gabenimas vandeningomis upėmis buvo neatsiejamas nuo pavojų – ne visi laivai pasiekdavo tikslą, todėl pirkliai burdavosi į sąjungas ir, ištikus nelaimei, nuostolius patirdavo drauge. Tuomet galiojęs principas: „Visi už vieną ir vienas už visus“ ilgainiui peraugo į tikrąją draudimo idėją.

Atskiri draudimo fondai pradėjo formuotis vėliau – Senovės Romos laikais. Savidraudos pagalba ilgainiui įgijo pastovų universalų pobūdį ir pradėta taikyti ne tik turtui, bet ir sveikatai, gyvybei drausti. Draudimas iš pradžių nesiekė pelno, svarbiausia buvo - tarpusavio pagalba. Žymus draudimo specialistas A.Manes nurodė, kad „kuo mažesnė yra žmogaus kultūra, tuo mažiau jis supranta ir vertina tuos pavojus, kurie dažnai jo gyvenimo kelyje yra neišvengiami“. Galbūt tai ir paaiškina, kodėl draudimo veikla taip ilgai vystėsi, kol galiausiai tapo tokia, kokia yra šiandien – pirmiausia turėjo subręsti pati visuomenė.

Vėliau buvo pastebėta, jog draudimo veikla gali atnešti pelno, todėl jau XIV amžiaus pradžioje ima formuotis komercinio pobūdžio draudimas. Išryškėja 2 etapai: XIV-XVII amžius ir XVIII-XIX amžius. Pirmajame etape dominavo transporto draudimas. Antrasis draudimo etapas vyko tada, kuomet greitai plėtėsi technika, didėjo transporto reikšmė, o tuo pačiu, aišku, ir rizika. Todėl draudimo kompanijos, siekdamos pranašumo, gerino savo paslaugas ir jų kokybę. Plėtojantis geležinkelių tinklui, atsirado draudimo kompanijos, pasiruošusios drausti keleivius nuo galimų nelaimių, keliaujant traukiniu, taip pat pradėta drausti samdomus darbuotojus mirties ir invalidumo atveju. Šiame draudimo veiklos periode pradeda formuotis draudimo atsakomybė.

Kiti draudimo veiklos tyrinėtojai išskiria ir trečią draudimo veiklos etapą, kuris prasideda XIX a. viduryje. Tais laikais draudimas jau užima reikšmingą vietą Europos, Amerikos šalių ekonomikoje. Steigiami stambūs draudimo koncernai, kurie stengiasi diferencijuoti atskiras draudimo rūšis. Kuriama draudimo apsaugos diversifikacijos sistema, jungianti draudimu ir perdraudimu užsiimančias kompanijas. Ypač sparčiai šiuo periodu auga perdraudimo kompanijų skaičius.

Perdraudimo veikla, kurios metu pirminio draudimo ir perdraudimo įmonės atskirai aptaria kiekvieną riziką, perimtą iš draudėjo, bei numato tos rizikos visas perdraudimo sąlygas, yra vadinama neprivalomuoju perdraudimu. Kiekvienai su draudėju sudarytai tiesioginio draudimo sutarčiai yra sudaroma atskira perdraudimo sutartis. Pirminis draudikas nėra įpareigotas perdrausti visų iš draudėjų perimtų rizikų. Neprivalomasis perdraudimas taip pat suteikia pasirinkimo laisvę, t.y. pirminis draudikas turi teisę pats pasirinkti, kurias rizikas perdrausti, o kurias ne. Perdraudikas, kaip ir perdraudėjas, turi pasirinkimo laisvę – turi teisę atsisakyti perimti arba sutikti perdrausti pirminio draudiko jam siūlomas rizikas.

Trečioji perdraudimo rūšis – sutartinis perdraudimas. Tai yra daugelio atskirų rizikų perdraudimas pagal vienoje perdraudimo sutartyje numatytas perdraudimo sąlygas. Perdraudžiamų rizikų portfelis paprastai vienija vienos draudimo grupės, rūšies ar vieno geografinio regiono rizikas. Abi pusės, pasirašiusios sutartinio perdraudimo sutartį, prisiima tam tikrus įgaliojimus kitos šalies atžvilgiu. Dažniausiai yra sudaromos tokios sutartinio perdraudimo sutartys, kuriomis pirminis draudikas įsipareigoja perleisti, o perdraudikas perimti visas pirminio draudiko rizikų portfelio rizikas, kurios atitinka perdraudimo sutartyje numatytas sąlygas.

Praktikoje labai dažnai sutinkama tokia sutartinė perdraudimo sutartis, kurios negalima laikyti nei sutartinio, nei neprivalomojo perdraudimo sutartimi, kadangi jai yra būdingi tiek vienos, tiek ir kitos sutarčių rūšies požymiai. Tokia sutartis yra vadinama mišrioji perdraudimo sutartis.

Perdraudimo veikla taipogi gali būti skirstoma į atskiras rūšis pagal tai, kaip yra atliekamas tarp pirminio draudimo bei perdraudimo įmonių paskirstymas, todėl galima išskirti proporcingą, neproporcingą perdraudimą bei mišrų.

Perdraudimas. (2015 m. Spalio 04 d.). http://www.mokslobaze.lt/perdraudimas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 06:07