Perkūnas


Dievas perkūnas. Perkunas dievas. Senovės lietuvių dievas perkūnas. Perkuno dievas. Lietuviu dievas perkunas. Perkunas mitologijoje. Lietuvos dievas perkunas. Vietovardziai susije su zodziu perkunas. Perkunas baltu dievai. Naikintojas mitologija.

Lietuvių referatas. Perkūnas –griausmo dievas, blogio naikintojas, žemės vaisintojas. Įvadas. Pirmieji paminėjimai. Žmonių vaizduojamas Perkūnas (Perkūno išvaizda ir charakteristika-Perkūnas vaisingumo derliaus dievas. Perkūnas – teisingumo dievas. Vietovardžiai susiję su žodžiu Perkūnas. Perkūnas yra ne vienas. Literatūra.


Perkūnas yra viena iš ryškiausių baltų mitologijos būtybių. Jis populiariausias Lietuviškas dievas, pagrindinis Lietuvos ir Lietuvių tautos gynėjas. Mitologinė tautosaka aiškiai sako, kad perkūną sukūrė dievas, apgyvendino aukštame neprieinamame kalne ir pavedė valdyti orą. Šis dievas gana gerai išsilaikė mūsų tradicinėje kultūroje. Jį liudija kalba, tautosaka, istoriniai šaltiniai (laurinkiene n. Senovės Lietuvių dievas perkūnas. V. , p. ). Rašytiniuose šaltiniuose perkūno garbinimas minimas nuo xiii a. Žinių apie dievą perkūną randama jau pirmosiose Lietuviškose knygose: katekizmuose, postilėse ir kt. M. Mažvydo katekizme (1547m. ) lotyniškoje prakalboje kalbama, jog žmonės aukoja dievui perkūnui, prašydami gero derliaus (dundulienė p. Senovės Lietuvių mitologija ir religija. V. , p. ). Pagal liaudies tradicijas, jis gyvena aukštai, valdo griaustinį ir žaibus. Perkūnas yra griaustinio dievas, suteikia žemei vaisingumą, teisybės saugotojas, blogio naikintojas. Žmogus žinojo, kad perkūnas gali užmušti jį patį, gyvulius, sudeginti trobas, suskaldyti akmenis ir šventyklas, sutrupinti galingiausius medžius, dėl to perkūno visi bijojo, netarė jo vardo be reikalo. Jį gali ištarti tik vyresni žmonės ir pagarbiai, paprastai mažybine ar malonine forma – perkūnėlis. Perkūną žmonės vadindavo kitaip, kad neprisikauktų nelaimės. Dažniausiai jis vadinamas: dievaitis, dundusėlis, dundulis, dudutis, poškutis, akmeninis, kalvis, bruzdulis, dūdų senis, karalius perkūnėlis, šarkutis. Perkūno jėgą išreiškia griausmas, jo gyvuliai – bulius i remiantis m. Bartninko darbu senovės Lietuviai: religija ir mitiniai vaizdiniai galima teigti, jog žinių apie dievą perkūną randama dar iš žalvario amžiaus laikų (bartninkas m. Senovės Lietuviai: religija ir mitiniai vaizdiniai. V. , 1993, 87 p. ). Perkūnas buvo traktuojamas kaip dangaus sferos stichinių jėgų dievybė, kaip vyriausias ir galingiausias senovės Lietuvių pagoniškas dievas. Perkūno paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose, gausūs tikėjimai apie perkūną, kaip dievo tarną xix – xx a. Suprantami daugmaž krikščioniškai. Tačiau juose galima ieškoti ir senesnio, iki krikščioniško, galvojimo žinių, atsiminant, kad senojoje Lietuvių religijoje perkūnas buvo įsivaizduojamas dievo sūnum (vadinamas dievaičiu) ir buvo žemesnio rango negu pats šviesos, dangaus skliauto dievas (dievas tėvas), kuris gretinamas į porą su žeme (motina). Tačiau tiriant rašytinius šaltinius gali klaidinti tai, kad perkūnas vadintas įvairiais vardais (račiūnaitė r. , senvaitytė d. , vaicekauskas a.

Perkūnas. (2011 m. Spalio 19 d.). http://www.mokslobaze.lt/perkunas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 12:42