Permainos XX a Europos kultūroje ir mene


Filologijos esė.

Permainos XX. Europos kultūroje ir mene. Mirties variacijos Šarlio Bodlero kūryboje. Edgaras Alanas Po – žmogus ,, ties riba ” fantazijų ir beprotybių. Gėrio ir blogio kova Henriko fon Kleisto novelėje „ Žemės drebėjimas Čilėje ”.


Tačiau visa tai truko tik akimirką. Novelėje „Žemės drebėjimas Čilėje” išryškėja nepaprastai tragiškas rašytojo pasaulėvaizdis, paneigiantis švietėjų optimizmą. Minia, susirinkusi bažnyčioje, kad galėtų padėkoti viešpačiui, išklausiusi kunigo pamokslą, vėl sugrįžta į savo ,,natūralią“ būseną - kanauninkas viešai prakeikė ,,nusidėjėlius“, paminėdamas jų pavardes, o jų sielas nusiuntė į pragarą.

Kleisto veikėjai juos staiga ištinkantį, dažniausiai kuo nors ypatingą, nepaprastą likimą sutinka visai tokiam iššūkiui nepasirengę, nežino, kaip turėtų elgtis naujoje situacijoje, o ir pati situacija paprastai neaiški, racionaliai sunkiai motyvuojama. Bet visa tai anaiptol nėra daugeliui romantikų būdingas nukrypimas į fantastiką – Kleistas unikalus tuo, kad ir mįslingas ir neįprastas situacijas, į kurias patenka veikėjai, laiko tikrąja realybe. H. Kleistui visada svarbus individo ir tikrovės santykis, bet šis santykis toks savitas, jog pernelyg supaprastinta būtų pavadinti jį konfrontacija. Veikiau tai kontrapunktu grindžiama vienovė, nes ne visada aiškus ir sunkiai suvokiamas vidinis įvykių priežastingumas provokuoja nenuspėjamus atsakomuosius herojų veiksmus.

Henriko fon Kleisto apsakymas „Žemės drebėjimas Čilėje – tipiškas romantinės novelės pavyzdys. Veiksmo laikas ir vieta nukelia skaitytoją iš kasdienybės į egzotiką. Pagrindiniai veikėjai Cheronimas Rugera ir Chosefa yra dramatiškos asmenybės, teigiami veikėjai, gyvenę ir žuvę dėl meilės. Tai romantiniai veikėjai – jų nesupranta (Chosefą apkaltinta ištvirkavimu ir pasmerkta mirti, o Cheronimas uždaromas į kalėjimą), jie nuoširdūs, jautrūs, tragiškos lemties, tačiau šviesi viltis – gyvas jų meilės vaisius Filipas. Šis tekstas kalba apie žmonių negebėjimą mylėti, apie tamsumą, pavydą, apie amžiną idealų ir tikrovės neatitikimą. Graži Cheronimo Rugeros ir Chosefos meilė yra per daug tyra, per daug didelė, kad galėtų gyventi brutaliame pasaulyje.

Šarlį Bodlerą, Edgarą Alaną Po, Henriką fon Kleistą sieja kūrinių keistumas, groteskinis vaizdavimo būdas, gyvenimo baimė ir gyvenimo ekstazė, meilė ir mirtis, niūrus koloritas, nesuvaldoma judėjimo energija, „absurdo logika”. Visi jie buvo žmogaus sielos analitikai, estetizavo liguistus tikrovės reiškinius, vaizdavo visą pasaulio šlykštumą, neišsemiamų ydų bjaurumą, įžvelgė agonijos ir irimo žavesį. Jų kūrybos stilius jungė ne tik gilią mintį, bet ir intensyvų judesį, ne tik discipliną, sąstingį, bet ir spontaniškumą, dinamiškumą, konkretumą ir simboliką, rimtumą ir skeptišką kartėlį. Pasitelkdami sąmojį ir ironiją, demaskuoja XIX a. visuomenės bedvasiškumą. Rašytojų kūriniuose esama ir gilių psichologinių įžvalgų, gilinamasi į pasąmonės sritį. Juos domino asmenybės vidinė baimė ir susiskaidymas. Veikėjai, net ir įžvalgiausieji analitikai, dažnai yra neurotiškos asmenybės – kaip ir patys autoriai.

  • Filologija Esė
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 8 puslapiai (2480 žodžių)
  • Universitetas
  • Filologijos esė
  • Microsoft Word 22 KB
  • Permainos XX a Europos kultūroje ir mene
    10 - 3 balsai (-ų)
Permainos XX a Europos kultūroje ir mene. (2016 m. Rugpjūčio 15 d.). http://www.mokslobaze.lt/permainos-xx-a-europos-kulturoje-ir-mene.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 19:59