Pieno rinka


Marketingo referatas. Įvadas. Pieno rinkos problemos. Pieno kvotos. Kainų sistema. Rinkos dalyviai. Pieno gamyba. Plėtros galimybės. Ūkių specializacija ir pieno gamybos koncentravimas. Perdirbėjų sąlygos. Rinkų plėtros priemonės importas + eksportas. Išvados. Literatūra.


Darbo objektas – pieno rinka.

Darbo tikslas – remiantis antriniais duomenimis atlikti pieno rinkos tyrimą.

Darbo uždaviniai:

Aptarti pagrindines pieno rinkos problemas: kvotas ir kainų sistemą;

Kvota – ribojamas tam tikrų produktų kiekis, kurį galima įvežti. Paprastai tas kiekis išreiškiamas vienetais ir tonomis.

Pardavimo tiesiogiai vartoti kvota (pienas parduodamas/atiduodamas tiesioginiams vartotojams – vaikų darželiams, turguje ir pan.).

Pieno gamintojai gali turėti vieną ar abiejų rūšių kvotas, jas keisti ar perduoti (paveldėti, dovanoti).

NMA, administruodama pieno gamybos kvotų sistemą:

Kontroliuoja supirkėjus ir gamintojus, parduodančius pieną tiesiogiai vartoti;

Administruoja supirkėjų pateiktas mėnesines ataskaitas, metines deklaracijas;.

Teikia ataskaitas ES bei perveda mokestį už nacionalinės kvotos viršijimą.

Per 2004-2005 pieno kvotos metus buvo panaudota apie 86 procentus Lietuvos Respublikai nustatytos nacionalinės pardavimo perdirbti pieno gamybos kvotos. Per pirmąjį 2005-2006 pieno kvotos metų ketvirtį (balandis, gegužė, birželis) įvykdyta 25,7 proc. nacionalinio pardavimo perdirbti kvotos.

Kalbant apie tai, kad planuojamas pieno ūkių stambėjimas ir kooperacija, to pasekoje karvių laikytojų skaičius mažės, o išmilžis didės, todėl gali būti kad nacionalinė pieno gamybos kvota gali būti išnaudota 2007 m. Dėl šios priežasties Lietuvai ateityje ES turėtų suteikti didesnę kvotą, nors ES dažniausiai kvotų nedidina, o kaip tik nori jas mažinti. Dabar nacionalinio pieno kvotos rezervo poreikis yra dvigubai didesnis, nei suteiktas.

Viena aktualiausių pieno gamintojų problemų – pieno supirkimo kainos. Nepaisant to, jog pieno supirkimo kainos šiemet yra aukštesnės nei pernai, tačiau, pabrangus degalams, elektros energijai, dujoms, trąšoms bei kitoms sąnaudoms, gamintojai pajamų gavo mažiau. Palyginę pieno supirkimo kainas Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, pieno gamintojai pastebėjo, kad jos, kaip ir anksčiau, mūsų šalyje gerokai atsilieka nuo artimiausių kaimynių Latvijos, Lenkijos, Estijos, netgi Rusijos pieno supirkimo kainų. Lyginant su Europos Sąjungos kainų lygiu, jų skirtumai dar didesni.

Mažas supirkimo kainas įtakoja pieno gamintojų bei perdirbėjų nesutarimas dėl pastovių supirkimo kainų. Pieno tiekėjų bei perdirbėjų sutartys turėtų būti sudaromos metų pradžioje, nurodant pastovią supirkimo kainą. Šiuo metu gamintojai apie kainą sužino jau atidavę pieną supirkėjams. Be to, pieno supirkimo kainų augimas nepasiveja pieno gamybos sąnaudų kainų augimo, dėl kurių didėja pieno savikaina. O smulkiesiems pieno gamintojams, kurie sudaro pusę visų karvių laikytojų Lietuvoje ir pateikia rinkai apie 40 proc. viso superkamo pieno, mokama žymiai mažiau nei stambiųjų ūkių savininkams.

Šią situaciją būtų galima pakeisti, jei smulkūs ūkiai kooperuotųsi. Kainas diktuoja rinka, ir mokėti vienodas smulkiesiems ir stambiesiems gamintojams nėra galimybių. Nors šią problemą galima būtų sušvelninti smulkiems pieno gamintojams kooperuojantis, veikiant per savo atstovus asociacijose – tai būtų papildoma priemonė, mažinant pieno supirkimo kainos skirtumą tarp stambiųjų bei smulkiųjų gamintojų.

Lietuvos pieno ūkis toliau integruojasi į bendrąją ES rinką. Pieno produktų įmonių kainos priartėjo prie kainų ES šalyse, todėl nebereikia laukti tolesnio spartaus jų kilimo. Pieno supirkimo kainos taip pat neturėtų sparčiai augti, nors ir išliko žemiausios ES. Tokį supirkimo kainų lygį lemia esama pieno gamintojų struktūra (vyrauja smulkūs pieno gamintojai) ir ES mažėjančios pieno supirkimo kainos.

Pieno rinka. (2015 m. Balandžio 08 d.). http://www.mokslobaze.lt/pieno-rinka.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 04:08