Piktžolių paplitimas


Žemės ūkio referatas. Įvadas. Piktžolių paplitimas. Piktžolių klasifikacija. Piktžolių žala. Piktžolių dauginimosi būdai. Piktžolių naikinimo būdai. Pagrindinės piktžolės. Išvados. Informacijos šaltinių sąrašas.


Piktžolės – tai savaime plintantys ir žmonių neauginami ir nepuoselėjami žoliniai augalai, kurie auga įvairiuose dirvožemiuose, pasėliuose ir bergždynuose. Pasak J. Galvydžio (1997), tai laukiniai augalai, augantys pasėliuose ir stelbiantys kultūrinius augalus, mažinantys derlių ir bloginantys jo kokybę. Piktžoles E. Kuusela ir N. Hytti (2001) apibūdina kaip visas nepageidaujamas (viksvines, įvairiažoles ir menkos pašarinės vertės varpines bei ankštines) žoles trumpalaikiuose ir ilgalaikiuose žolynuose. Šie augalai užima apie 30 % laukinių žolinių augalų, ir jų Lietuvoje priskaičiuojama apie 420 rūšių. Anot J. Monstvilaitės (1996), dirbamuose laukuose, pievose ir ganyklose nustatyta 270 piktžolių rūšių. Daugelis jų tiesiogiai arba netiesiogiai kenkia kultūriniams augalams, tačiau dalis piktžolių naudingos gyvuliams ir žmonėms. Pastarieji šiuos augalus naudoja savo reikmėms kaip vaistinius.

Nesėtomis žolėmis ir piktžolėmis užterštos žemės ūkio naudmenos didelė problema, kurios sumažėjimą ar padidėjimą, anot N. Daugėlienės (2002), lemia įvairūs veiksniai, iš kurių svarbiausi – žemės dirbimas, sėjomaina, drėgmė. Būtina pabrėžti, kad piktžolės – normalus pasėlio komponentas, kuris palaiko ekologinę pusiausvyrą: mažina vėjo ir vandens erozijos pavojų, papildo biologinę įvairovę, palaiko stabilesnę dirvožemio veiklą, tolygiau padengia dirvožemio paviršių. Deja, šie žoliniai augalai padaro daugiau žalos nei naudos: mažina derlių, atima iš sėtinių augalų drėgmę, užstoja šviesą, mažina temperatūrą dirvos paviršiuje, pirmos (lyginant su sėtiniais augalais) pasisavina maistines medžiagas bei suteikia prieglobstį kenkėjams ir ligų sukelėjams.

Žmogaus ūkinė veikla, gerinanti žemės ūkio augalų augimo sąlygas, taip pat turi įtakos ir piktžolėms. Siekiant sumažinti šių augalų paplitimą atliekama piktžolėtumo kontrolė bei jų naikinimas įvairiomis formomis: dirvožemio dirbimas, sėjomaina, dirvų sausinimas ir kalkinimas, tręšimas, cheminė ir mechaninė kontrolė.

Darbo tikslas: Susipažinti su piktžolių paplitimu ir dažniausiai aptinkamomis piktžolėmis.

Darbo uždaviniai:

Įvertinti piktžolių paplitimą Lietuvoje;

Apibūdinti piktžolių klasifikaciją, daromą žalą, dauginimosi ir naikinimo būdus;

Apibūdinti pagrindines labiausiai paplitusias piktžoles.

Piktžolių paplitimą lėmė ne tik jų dauginimasis bet ir atsiradimas. Kaip teigia A. Stancevičius (1996), daugiausia piktžolių rūšių mūsų kraštą pasiekė iš pietų ir įsitvirtino derlinguose Lietuvos dirvožemiuose. Lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose plito iš pietryčių patekusios eukontinentinio ir subkontinentinio paplitimo piktžolės. Iš pietvakarių veržėsi į Lietuvą okeaninio ir subokeaninio plitimo rūšys, kurios aptinkamos Lietuvos pajūrio lygumų smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose. Iš šiaurės ir šiaurės rytų atkeliavusių piktžolių grupėje yra daug euroazinės ir eurosibirinės kilmės rūšių. Atskirą grupę sudaro iš Amerikos atkeliavusios piktžolės, kurios paplitusios visoje šalyje (A. Stancevičius, 1996).

Remiantis biologine piktžolių klasifikacija yra patogiausia parinkti piktžolių kontrolės priemones, todėl ji dar vadinama agronomine klasifikacija (V. Pilipavičius, 2005). Ši klasifikacija praktikoje taikoma dažniausiai. Taip pat dažnai piktžolės skirstomos pagal amžiaus trukmę (M. Gatulienė ir O. Krėpštienė, 2006):

Tikslios piktžolių žalos įvertinimo metodikos kol kas nėra. Ankstyvesnio laikotarpio tiek lietuviškoje, tiek užsienio literatūroje piktžolių žala apibrėžiama kaip derliaus praradimas dėl piktžolių konkurencijos, naudojant vegetacijos išteklius (N. Špokienė ir S. Raudonius, 2008). Šiuo metu ši sąvoka apibūdinama plačiau, žalą vertinant visais aspektais: derliaus nuostoliai, piktžolių kontrolės išlaidos: herbicidai, mašinos ir įrengimai bei žmogaus darbas. Kaip jau minėta, piktžolės konkuruodamos su sėtinėmis augalinėmis kultūromis, iš pasėliuose augančių augalų, atima žmogaus ir gamtos suteiktas sąlygas. Pasak A. Lukoševičiaus ir A. Šiuliausko (2013), piktžolių daroma žala skirstoma į:

Piktžolėms būdingas didžiulis dauginimosi potencialas, kuris užtikrina išlikimą įvairiose ekologinėse sąlygose. Anot N. Špokienės ir E. Povilionienės (2003), piktžolės dauginasi dvejopai: sėklomis bei vegetatyviai (stiebo dalimis, šakniastiebiais, šaknų atžalomis, stiebagumbiais, svogūnais).

Šliaužiančias - stiebai gulsti, išauga iki 2-3 metrų ilgio, ties bambliais įsišaknija ir išaugina lapų skrotelę, o supjausčius tokius stiebus auga savarankiški augalai;

  • Žemės ūkis Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 21 puslapis (3734 žodžiai)
  • Kolegija
  • Žemės ūkio referatai
  • Microsoft Word 1151 KB
  • Piktžolių paplitimas
    10 - 6 balsai (-ų)
Piktžolių paplitimas. (2015 m. Lapkričio 04 d.). http://www.mokslobaze.lt/piktzoliu-paplitimas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 08:17