Politinės teorijos


Klasikines politines teorijos. Šiuolaikinė politinė teorija. Demokratijos teorijos.

Politologijos Špera. Politikos ir politinės teorijos samprata. Politinių doktrinų klasifikacija. Klasikinės demokratijos teorijos kritika. Politinės teorijos formavimo procesas. Klasikinės demokratijos teorijos susiformavimas. Pagrindinės politinių doktrinų funkcijos. Demokratijos idėjos raida. Demokratijos samprata. Politinės partijos vaidmuo, kuriant ir įgyvendinant politinę doktriną. Demokratijos sąlygos: pliuralizmas, tolerancija, viešumas. Tolerancija.


Prancūzų ir anglų politologų tarpe vyrauja nuomonė ,kad politika apima pirmiausia valstybės, jos valdžios institucijų ir politinių partijų veiklą.

Visa apimantis aspektas: 1)politika - tai valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika,

1) konkrečius istorinius tikslus ,kuriuos siekia realizuoti valstybė ar politinė partija,

Dar vienas (4) klasifikacijos kriterijus būtų - pagrindinių politinės veiklos krypčių pasirinkimo strategijos kriterijus. Politinės veiklos dalyvius galima klasifikuoti į keturias grupes:

2)tie, kurie linkę pripažinti egzistuojančias realijas, bet palaiko tokius pokyčius -reformas, kurių reikia dabar ir kokių reikės ateityje. Tokių pažiūrų grupę vadiname reformistais, o jų ideologiją - reformizmu.

1) demokratijos pagrindas buvo laisvė, 2)laisvės esmę sudarė žodžio laisvė,

Principai –tai teoriniai teiginiai, gyvenimo patikrinti ir virtę praktinio veiksmo norma. Demokratijos principai suformuluoti dar antikiniame pasaulyje ir jų įgyvendinimo laipsnis apibūdina visuomenės demokratizavimo lygį.

Pirmoji-tai ,, starto lygybė“ .Ji pasireiškia tuo, kad visų demokratinės visuomenės individų galimybės save realizuoti turi būti lygios nepriklausomai nuo lyties, amžiaus , tautinės priklausomybės, religijos, kilmės, gyvenamosios vietos ir t.t. Visiškai tai pasiekti be abejo neįmanoma. Tačiau kuo arčiau šio idealo yra priartėjusi visuomenė, tuo demokratiškesne ją galima laikyti.

Spręsti anksčiau aptartą prieštaravimą padeda dar vienas demokratijos principas ,kuris anksčiau buvo vadinamas brolybe, šiandien dažniau konsensusu.

3. Konsensusas . Konsensuso principas reikalauja nuolat ieškoti visuomenėje bendros nuomonės, santarvės ir harmonijos. Politinėje praktikoje –tai ,,daugumos“ ir ,,mažumos“ problemos.

3. Viešumas : šiuolaikinės demokratijos negalima įsivaizduoti be viešumo, turinčio dvi puses:

1. Kelią grėsmę nacionaliniam saugumui . Bendras požiūris yra toks :savo paslaptis turi saugoti pačios žinybos, pvz. Pentagonas, kurių pareigūnai atsako už tai pagal įstatymą. Tačiau žurnalistai turi stengtis sužinoti viską ir pateikti skaitytojui, jei iš tikrųjų bus pažeisti nacionalinio saugumo interesai, tai spręs tik teismas ir atsakyti reikės redaktoriui. Teismas paprastai sprendžia spaudos leidinio naudai.

2) Kenkia kieno nors reputacijai. Šiuo klausimu JAV egzistuoja įstatymas apie difamaciją. Pagal jį spauda nėra atsakinga už klaidingą paskelbimą faktų , liečiančių politinių veikėjų viešą elgesį, nes jeigu nuolat bus reikalaujama kompensacijos, tai susidarys baimės ir netikrumo atmosfera. Nuostolius reikia kompensuoti tik tada, jeigu bus įrodyta, kad žurnalistas sąmoningai apšmeižė žmogų, t.y. žinojo iš anksto , kad rašo netiesą.

Politinės teorijos. (2010 m. Kovo 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/politines-teorijos.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 01:55