Politiniai konfliktai


Politologijos konspektas. Politiniai konfliktai. Konflikto teorijos pagrindai. Konfliktų tyrinėjimas šiuolaikiniame visuomenės žinojime. Konfliktų supratimas ir pagrindiniai požymiai. Konflikto stadijos. Konflikto atsiradimo formos ir mechanizmas. Konfliktų tipologija. Politinių konfliktų priežastys, aštrumas ir pasekmės. Konfliktų priežastys. Konfliktų linijos. Konfliktų aštrumas. Konfliktai ir demokratija. Konflikto pasekmės. Elgesys su konfliktais. Svarbiausi apibūdinimai, charakterizuojantys elgesį su konfliktais. Konflikto diagnostika ir profilaktika. Elgesio su konfliktais strategija. Normatyvinė ir realistinė strategijos. Idealistinė strategija. Konfliktinių strategijų elgesio orientacija. Konfliktinio elgesio stiliai. Konfliktų išsprendimo bendri principai ir taisyklės. Jėgos stilius ir nukrypimas nuo konflikto. Prisitaikymas ir kompromisas. Bendradarbiavimas, status-kvo palaikymas, identiferentiškumo formavimas. Elgesio su konfliktais taisyklės.


Apsprendžiamas bendroje formoje konfliktas reiškia susidūrimą, kovą dviejų ar daugiau jėgų, turinčių nesutampančių interesų. Jis yra politinio proceso varomoji jėga. Politika, kaip jau pažymėta, yra konfliktiška iš esmės, nes viename iš savo svarbiausių pasireiškimų ji – veikla už taikų ir prievartinį konfliktų sprendimą valstybinės valdžios pagalba.

Konfliktologija kaip mokslas apie konfliktus, jų atsiradimo priežastis, eigos formas ir sprendimo kelius susiklostė palyginti neseniai – 50-60-aisiais šio šimtmečio metais. Tačiau glūdinti mokymo pagrinduose dialektika (prieštaravimai) egzistuoja daugiau kaip 2000 m.,atsiradus Heraklito idėjoms apie prieštaravimus kaip šaltinį, varomąją nenutrūkstamo pasaulio pasikeitimų jėgą.

Politologijoje ir sociologijoje susiklostė dvi kryptys apie konflikto vertinimą ir jo pasekmes: funkcionalistinis ir sociologinis (dialektinis). Pirmojo rėmuose visuomenė traktuojama kaip stabili, integracinė sistema, kurioje kiekvienas iš elementų atlieka savo specifines funkcijas ir tuo pačiu skatina jos išsaugojimą. Konfliktai disfunkcionalūs. Politikos ir valdymo užduotis yra neleisti konfliktų arba įgyvendinti harmoniją, konfliktuojančių grupių interesų balansą. Antroji, sociologinė kryptis traktuojama kaip neišvengiamas momentas politiniame gyvenime, jos vystymesi, politinio dalyvavimo motyvacijoje. Konfliktai vyksta visur ir tarnauja atsinaujinimo, vystymosi šaltiniu.

Kaip funkcionalistinis, taip ir sociologinis priėjimas prie konfliktų turi savo pagrindimą. Pirmasis atspindi socialinės sistemos statiką, jos išsaugojimo sąlygas, antrasis – visuomenės dinamiką. Nepriklausomai nuo konflikto vertinimų visos pagrindinės sociologinės ir politologinės minties kryptys vieningos pripažįstant jos svarbą visuomenei.

Konfliktas yra vienas labiausiai paplitusių politinio poveikio formų. Turėdami bendrą prigimtį, konfliktai egzistuoja įvairiuose lygiuose visuomeniniame gyvenime: santykiuose tarp atskirų žmonių, tarp valstybinių susivienijimų ir pan. Todėl politiniam konfliktui taikoma bendra konflikto teorija.

Visuomenėje yra du bendri kponfliktų tipai: socialiniai ir individualūs, vidiniai – asmeniniai. Socialiniai konfliktai – tai konfliktai, kurių dalyviai yra du ir daugiau žmonės, esantys stabilių ryšių sistemoje, tuo pačiu ir įvairūs žmonių susivienijimai. Jų priežastys paprastai slypi socialinių susivienijimų struktūroje. Vidiniai – asmeniniai konfliktai charakterizuoja vertybių, motyvų, pozicijų socialinių vaidmenų ir t.t. nesuderinamumą asmenybėje. Dažniausiai tai pasireiškia subjektyvių, psichologinių pergyvenimų forma.

Galima išskirti šiuos socialinių konfliktų (tuo pačiu ir politinių) požymius:

Mažiausiai dviejų pusių, turinčių kontaktą vienas su kitu, buvimas. Kai esti dvi pusės, kalbama apie bipoliarinį arba diadinį konfliktą, kai trys – apie tradicinį, daugelis – apie multipusinį konfliktą.

Pusių tarpusavio ryšys, skatinantis juos dalyvauti koflikte. Be jo šalys gali išeiti iš konflikto lauko ir nedalyvauti varžytuvėse.

Konfliktuojančių pusių nesuderinamumas (pilnas arba dalinis). Paprastai ji bazuojasi ant dviejų rūšių deficito – pozicinio, kai du subjektai negali užimti vienos ar kitos pozicijos ir resursų deficito (dažniausiai pinigų).

Konfliktinio ryšio nulinė suma. Tai reiškia, kad vienos pusės laimėjimas lygus kitos pralaimėjimui ir kiekvienas iš dalyvių stengiasi įgyti sau kažką tokio kito oponento sąskaita.

Veiksmų nukreipimas viens prieš kitą. Tai svarbiausias požymis konflikto diapazone. Jis atskiria realų konfliktą nuo psichologinių opozicijų veiksmų: nemėgimo, nesuderinamumo ir nuo konkurencijos. Konflikto ir konkurencijos apibrėžimai artimai susiję ir kartais susilieja. Tačiau konfliktas skiriasi nuo konkurencijos pripažinimu ir veiksmų kryptingumu vieno prieš kitą. Konkurencija gali vykti ir vieniems nepažįstant kitų. Ne kiekviena konkurencija yra konfliktas.

Politiniai konfliktai. (2012 m. Lapkričio 06 d.). http://www.mokslobaze.lt/politiniai-konfliktai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 20:20