Politinių ir teisinių teorijų istorija (2)


Teisės konspektas. Senovės indija. Senovės kinija. Senoji graikija. Ankstyvasis periodas. Senoji graikija. Filosofinės ir politinės-teisinės minties suklestėjimas. Senovės graikijos valstybingumo nuopuolis. Senovės romos politinė ir teisinė mintis. Senovės romos teisininkų mokymas. Politinė ir teisinė mintis viduramžių vakarų europoje. Renesanso ir reformacijos politinės ir teisinės minties prielaidos. Reformacijos politinės ir teisinės idėjos. Xvi-xvii a. Vakarų europos socialistų politinės ir teisinės idėjos. Olandijos politinė ir teisinė mintis. Anglijos politinė ir teisinė mintis. Revoliucijos priešininkų politinės ir teisinės idėjos. Vokietija xvii-xviii a. Vokietija xviii a. Pab. – xix a. Pr. Istorinė teisės mokykla. Anarchizmas. Marksizmas.


Sofistai “Sofos” – išmintis. Teikė visapusišką išsilavinimą žmonėms už pinigus. Garsūs retorikos mokytojai. Vieningos mokyklos nesukūrė. Gyveno ir mokė keliaudami. 2 grupės: 1) vyresnioji sofistų karta– būdingos demokratinės pažiūros; 2) jaunesnioji sofistų karta – aristokratijos šalininkai. Visą dėmesį sukoncentravo į žmogų. Žmogaus pažinimas – svarbiausias dalykas. Žmones iš prigimties paskelbia lygiais. Vergovė – žmonių susitarimo rezultatas.

Protagoras sako, kad įstatymai nėra amžini, tobuli, dieviški, todėl juos galima keisti, naujus išleisti. Pasisako už visuomeninių santykių palaikymą, nes žmonėms naudinga gyventi kartu. Nieko nėra absoliutaus, viskas yra reliatyvu. Visų daiktų saikas yra žmogus. Kiekvienas žmogus savaip suvokia daiktą ar reiškinį. Valstybė turi nuspręsti, kas žmogui teisinga, kas neteisinga, kas bloga, kas gera. Teisinga tai, ką nustato valstybė.

Georgijas mano, kad kiekviena nuomonė yra klaidinga. Nieko iš tikrųjų nėra. Jei kas ir būtų, tai žmogaus protui būtų nepasiekiama. Kiekvienas tiesą įsivaizduoja taip, kaip jam yra patogiau., kitiems tą tiesą primeta savo iškalbingumu. Retorika gali pakeisti bet kokį kitą mokslą – dispute nugalėti bet kokį išminčių. Moralinės vertybės, žmonių kurti įstatymai taip pat yra reliatyvūs. Gerus įst. laiko gudriu prasimanymu. Prigimtinė teisė – stipresniųjų teisė. Gamtos surėdyta, kad stipresnieji veda, silpnesnieji – seka.

Hipijas analizuoja prigimtinės ir pozityviosios teisės santykį. Iš to 2 išvados: 1)iš prigimties visi žmonės yra lygūs; 2)faktiškai egzistuojanti žmonių nelygybė yra žmonių sukurtų įstatymų rezultatas. Pozityvūs įstatymai – žmonių susitarimo reikalas. Įst. gali būti keičiami, keičiantis visuomeniniams santykiams. Linkęs raginti žmones sekti prigimtines normas.

Antifontas sako, kad žmogui naudinga paklusti pozityviajai teisei. Prigimtinė teisė pozityviajai teisei dažnai prieštarauja. Žmogus turėtų būti dvilypė asmenybė: žmogus pasieks tuo daugiau sau, jei prie liudininkų laikysis įstatymų, o be liudininkų – laikysis prigimties. Galima nesilaikyti valstybės sukurtų įstatymų, nes jie prieštarauja prigimčiai.

Trasimachas buvo žymiausias iš jaunesniosios kartos sofistų. Politika, valdžia, teisingumas – stipresnio nauda. Nustatomi ne tik stipresniajam naudingi įstatymai, bet dar jie ir paskelbiami teisingais. Visuomenė tokia, kad teisusis visada pralaimi, neteisus visada laimi. Tironijos atveju laimingiausias tas, kuris pats neteisingiausias, t. y. tironas.

Kaliklas sako, kad teisė ir įstatymai – silpnųjų žmonių kūrinys, siekiant apsisaugoti nuo stipresniųjų įtakos. Demokratinė lygybė naudinga tik silpnesniems. Pagal prigimtį teisinga tai, kad stipresnis aukščiau už silpnesnį, geresnis aukščiau už blogesnį. Kritikuoja Atėnų demokratinę tvarką.

Kritijas – Platono dėdė. Sako, kad žmonės, kaip ir žvėrys, gyveno netvarkingai. Reikėjo įstatymų, kurie nustatytų sankcijas už blogio padarymą. Tačiau atsiradus įstatymams, blogybės neišnyko, tada atsirado gudruoliai, kurie sugalvojo dievus, įkurdino juos danguje, iš kur jie gerai mato, kad būtų užkirstas kelias blogio darymui. Didžioji dalis žmonių yra geri dėl to, kad buvo gerai išauklėti. Valstybė yra priemonė auklėti žmogų. Tironas reikalingas.

Sokratas, jam gyvam esant, buvo pripažintas pačiu protingiausiu žmogumi žemėje. Visą gyvenimą mąstė, mokėsi, priėjo išvadą, kad žinių vis vien negauna. “Aš žinau, kad nieko nežinau”, – sakė jis. Savo mokyklos neįkūrė. Visas mokymas pasiekia iš mokinių darbų. Žymiausias mokinys – Platonas. Atmeta teiginius, esą nieko nėra tikra. Jis įsitikinęs, kad tiesą galima atrasti, tiesos ieškojo visą savo gyvenimą. Žinios S. ne tik priemonė, bet ir jos pačios yra vertybė. Skyrė prigimtinę teisę nuo pozityvios teisės. Tiek prigimtinė teisė, tiek polių įstatymai pagrįsti žmonių protu. Pilietis yra teisės kūrinys, teisės padedamas užima vietą visuomenėje. Įstatymų reikia laikytis. Kas pažeidžia įstatymus, tas veda tėvynę į pražūtį, nes įstatymai saugo tėvynę. Prigimtiniai įstatymai – absoliutūs įstatymai, vienodi visose šalyse, už prigimtinių įstatymų pažeidimą baudžiama neišvengiamai. Kas kita polių įstatymai. Už jų pažeidimą baudžiama ne visais atvejais (jei pavyksta pasislėpti – ne). Laikydamiesi įstatymų žmonės tobulėja dvasiškai. Valstybė yra ne žmonių kūrinys, atsiranda ne žmonių valia, o iš aukščiau padiktuota tvarka. Atėnai jo laikotarpiu buvo valdomi demokratiškai. S. tokį valdymo režimą vertina neigiamai. Jis simpatizuoja nuosaikiai oligarchinėms valstybėms. Demokratinis valdymas netinkamas dėl piliečių godumo, polinkio vaidytis. Valdyti turi asmenys, kurie turi žinių. “Ne tie yra karaliai ir valdovai, kurių rankose yra skeptras, o tie kurie moka valdyti.”

  • Teisė Konspektai
  • 2011 m.
  • 19 puslapių (11649 žodžiai)
  • Teisės konspektai
  • Microsoft Word 55 KB
  • Politinių ir teisinių teorijų istorija (2)
    8 - 3 balsai (-ų)
Politinių ir teisinių teorijų istorija (2). (2011 m. Rugpjūčio 05 d.). http://www.mokslobaze.lt/politiniu-ir-teisiniu-teoriju-istorija-2.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 21:52