Politologija ir Politika


Valdžios pasiskirstymo modeliai. Socialdemokratizmas. Politologija- mokslas apie politika. Legitimaus viešpatavimo tipai. Weberio demokratijos bruozai. Valdžios pasiskirstymo visuomenėje modeliai yra šie. Socialdemokatizmas. Elitarine demokratija lietuvoje. Elitarine demokratija. Liberalizmas ir demokratija konspektas.

Politologijos konspektas. Politika ir politikos mokslas. Ką tyrinėja politikos mokslas? Politikos mokslo struktūra. Liberalizmas: ištakos. Liberalizmas: esminės vertybės. Šiuolaikinio konservatizmo bruožai. Konservatizmas. Socialdemokratizmas. Valdžios samprata. Valdžios funkcijos ir formos. Autoritetas ir legitimumas. Trys legitimaus viešpatavimo tipai (pagal m. Weberį). Elitarinis valdžios pasiskirstymo visuomenėje modelis. Klasikinis valdžios pasiskirstymo visuomenėje modelis (k. Marksas, m. Weberis). Valstybė: sąvoka, bruožai ir funkcijos. Totalitarizmas ir jo bruožai. Autoritarizmas. Perėjimas iš autoritarizmo į demokratiją. Klasikiniai demokratijos modeliai. Pliuralistinė demokratijos samprata. Parlamentinis ir prezidentinis režimas: bendroji charakteristika. Pusiauprezidentinis režimas ir jo tipai (lietuvos pavyzdžiu). Politinės partijos ir jų funkcijos. Partijų klasifikacija. Partinės sistemos, jų klasifikacija. G. Sartori partinių sistemų tipologija. Politinės kultūros samprata ir tipai.


Politinio gyvenimo sudėtingumas leidžia pasireikšti daugeliui valdžios sampratų, todėl valdžios apibrėžimai gali būti įvairūs:

3. struktūrinis: valdžia – tai ryšių tarp valdančiųjų ir valdomųjų nustatymas.

5. konfliktinis: valdžia – tai sprendimas, reguliuojantis gėrybių pasiskirstymą konfliktinėmis situacijomis.

2. Charizmatinis viešpatavimas. Remiasi atsidavimu lyderiui, turinčiam „charizmą“ – pašaukimą, išskirtinius sugebėjimus, psichologiškai valdančiam kitus žmones (pvz.: Jėzus, Napoleonas, Hitleris). Charizminių lyderių iškilimas ir atėjimas į valdžią ypač būdingas naujai besikuriančioms valstybėms, kurių vyriausybės valdžia negali remti nusistovėjusiomis tradicijomis.

II. Totalitarizmas – neribota valstybinė valdžia, pagrįsta visiška (totaline) visuomenės gyvenimo kontrole.

Pastaba. Autoritarizmas tik pažeidžia pagrindinį demokratijos principą: valdžios institucijos nėra atskaitingos savo tautai. Išlieka kai kurių demokratijos elementų:

Pusiau prezidentinės vykdomosios valdžios struktūra turi ir parlamentinio, ir prezidentinio valdymo bruožų. Pusiau prezidentinę valdymo sistemą galima apibūdinti tokiais pagrindiniais bruožais:

Pagal savo tikslus partijos yra klasifikuojamos į 3 grupes:

1) atstovaujančias visuomenės grupes ir sluoksnius liberaliose demokratijose, kurių interesus reiškia politikoje;

3) mobilizacinės partijos arba diktatūrų politinės organizacijos, kurių tikslai – sutelkti visuomenę esamo politinio režimo naudai ir išlaikyti monopolinę valdžią.

Kadrinė/elito partija – atsirado iš parlamentinių frakcijų prieš įvedant visuotinę rinkimų teisę; maža ir elitistinė.

Masinė partija – atsirado XIXa. pab.; būdinga masinė narystė; atstovauja griežtai apibrėžtam visuomenės sluoksniui (pvz.: darbininkams); išlaikoma iš partijos nario mokesčio; partijos vadovybė atskaitinga partijos nariams; rinkiminės sėmės pagrindas – „savo“ rinkėjų mobilizavimas.

„Catch – all“ partija – atsirado po II pasaulinio karo; siekia patraukti visus rinkėjus, nepriklausomai nuo jų socialinio identiteto; partijos elitas mažai priklausomas nuo eilinių narių; sėkmės pagrindas – politikos efektyvumas.

Kartelio partija – partija, finansuojama valstybės; politika tampa profesija; partijos mažina tarpusavio konkurenciją – sudaro kartelį.

Partijų šeimos (vienos šeimos partijas vienija: kilmė. Ideologija ir politiniai tikslai, narystė transnacionalinėse federacijose) pagal Von Beyme‘ą:

Demokratinėse valstybėse susiklosto skirtingos partinės sistemos. Lemiamą reikšmę turi istoriškai susiformavusios politinio gyvenimo tradicijos bei sistema.

Daugiapartinėje sistemoje neretai susiklosto mažumos valdymas (kai neįmanoma suformuoti ministrų kabineto, kurį remtų parlamentinė dauguma). Daugiapartinę sistemą dažnai ištinka vyriausybės krizės. Parlamento balsavimas dėl nepasitikėjimo vyriausybe dar vadinamas nepasitikėjimo votumu (ministras pirmininkas ir visas ministrų kabinetas atsistatydina).

Demokratinėse valstybėse kartais dėl vienokių ar kitokių aplinkybių gali susiklostyti partinė sistema, kurioje dominuoja viena partija. Tačiau visos partinės sistemos, kuriose dominuoja viena partija, vėliau evoliucionuoja į vieną iš dviejų pagrindinių demokratinių valstybių partinių sistemų, t.y. į dvipartinę arba daugiapartinę sistemą.

Visų trijų tipų, ypač pavaldinio ir dalyvio mišinys, suderina pakankamą piliečių aktyvumą ir paklusnumą bei pasitikėjimą valdžia, suteikiantį jai galimybę efektyviai dirbti.

Politologija ir Politika. (2011 m. Birželio 21 d.). http://www.mokslobaze.lt/politologija-ir-politika.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 14:06