Politologijos medžiaga


Politologijos konspektas. Politologijos medžiaga. Politinė valdžia. Valdžios esmė. Valdžios koncepcijų. Pagrindiniai valdžios elementai. Valdžios subjektas. Valdžios objektų. Valdžios šaltiniai. Valdžios tipai. Legitiminė valdžia. Valstybės samprata. Valstybės atsiradimo prielaidos. Valstybės požymiai ir funkcijos. Valstybės požymius. Valstybės funkcijos. Valstybės tipai. Partijos , partinės sistemos ir visuomeniniai judėjimai. Politinių partijų esmė. Politinė partija. Partijos bruožai. Politinės reklamos skleidimas visuomenės informavimo priemonėse. Politine reklama nelaikomi. Politinių partijų ir politinių kampanijų apskaita. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolė. Finansavimo viešumas. Politinių partijų tipai ir funkcijos. Pagal savo vietą politinėje sistemoje skiriami šie tipai. Pagal socialinės bazės kriterijų partijos skirstomos. Pagal ideologinį kriterijų , partijos skirstomos. Pagal organizacinį kriterijų partijos skirstomos. Partinės sistemos esmė ir tipai. Partijų sistema. Partinių sistemų. Rinkimai ir jų sistemos. Rinkimų etapai ir principai. Rinkimų teisės nustatymas. Valstybės teritorijos padalijimas į rinkimines apygardas. Rinkėjų registravimas ir rinkėjų sąrašų sudarymas. Kandidatų iškėlimas ir registravimas. Priešrinkiminė kampanija. Rezultatų nustatymas ir mandatų suteikimas. Rinkimų principų grupės. Rinkimų sistemos. Rinkimų sistema. Daugumos atstovavimo. Proporcingo atstovavimo. Daugumos atstovavimo sistema. Proporcingo atstovavimo sistema. Politinis elitas. Politinio elito tipai ir funkcijos. Pagrindinės elito teorijos. Politiniai lyderiai. Politinio lyderio fenomenas. Politinio lyderio bruožai. Politinio lyderio tipai ir funkcijos. Politinio lyderio tipus. Politinių lyderių tipus. Lyderių susiskirstymą. Tipo lyderiai. Pagrindinės politinio lyderio funkcijos. Pilietinė visuomenė. Pilietinės visuomenės samprata. Tomas Hobsas. Džonas Lokas. Šarlis Lui Monteskjė. Žanas Žakas Ruso. Karlas Marksas. Pilietinę visuomenę.


Įvairių partijų, visuomeninių judėjimų veiklą įasmenina konkrečios asmenybės – lyderiai. Lyderystė, kaip socialinis reiškinys, būdinga žmogaus prigimčiai. Jau ankstyvajame žmonijos vystymosi etape susiformavo grupiniai santykiai, be kurių būtų neįmanomas individų gyvenimas. Esant tokiai visuomeninio gyvenimo formai, svarbiausią vaidmenį ima vaidinti labiausiai patyrę, stiprūs, protingi, drąsiausi individai. Jie savo amžininkų tarpe įgyja autoritetą, pripažinimą, pasitikėjimą – vienu žodžiu tampa lyderiais. Pats žodis lyderis išvertus iš anglų kalbos žodžio leader – vadovaujantysis, valdantysis, pirmaujantysis. Lyderis – tai turintis autoritetą kokios nors visuomeninės organizacijos ar socialinės grupės narys, kurio asmeninė įtaka suteikia jam galimybę atlikti esminį vaidmenį socialiniuose procesuose.

Vystantis institucinėms visuomenės formoms, ėmė išsiskirti formalieji ir neformalieji lyderiai. Formalusis lyderis renkamas arba skiriamas pagal iš anksto nustatytas procedūras. Jis įgauna oficialų vadovo statusą. Neformalusis lyderis – grupės narys, turintis didžiausią autoritetą grupės narių tarpe, jis veda grupę, skatina ją siekti užsibrėžtų tikslų ir palyginti su kitais grupės nariais, parodo aukščiausią aktyvumo laipsnį. Kalbant apie formalųjį ir neformalųjį lyderius, reikėtų nurodyti skirtumus tarp lyderio ir vadovo. Kasdieninėje kalboje jie vartojami kaip sinonimai, tačiau vadovas ir lyderis atlieka skirtingą vaidmenį.

Vadovas kitų grupės narių atžvilgiu turi reglamentuotas teises ir pareigas. Vadovas ne visada yra tas asmuo, kuris turi didžiausią autoritetą grupėje. Lyderis grupėje vaidina pagrindinį vaidmenį priimant sprendimus, organizuojant grupės veiklą, reguliuojant tarpusavio santykius. Lyderis gali ir neturėti vadovo statuso, tačiau užima vadovaujančią padėtį savo sugebėjimų ir asmeninių savybių dėka. Neformalusis lyderis turi daugiau galimybių būti išrinktas ar paskirtas į vadovo postą negu kiti grupės nariai. Neretai realiame gyvenime formalusis ir neformalusis lyderis yra tas pats asmuo, nors būna nemažai išimčių.

Norint suprasti lyderio esmę, būtina suvokti jo prigimtį, asmenybės bruožus, santykį visuomenėje, lyderių iškėlimo teorijas.

Bandydami geriau suprasti lyderio prigimtį, G. Gertas ir S. Mulzas išskyrė šiuos veiksnius:

•pagrindiniai politinio lyderio įsitikinimai (pažiūros);

•lyderio bruožai ir motyvai;

•politinis lyderio stilius;

•lyderio reakcija į spaudimą ir stresą;

•aplinkybės, sudariusios jam galimybę tapti lyderiu;

•politinė lyderio patirtis;

•politinis klimatas, kuriame lyderis pradėjo savo politinę karjerą.

Lyderio fenomeną bando ištirti dauguma teorijų. Bene viena seniausių, nepraradusi aktualumo ir šiandien, tai lyderio bruožų teorija. Šios teorijos šalininkas XIX a. anglų mokslininkas F. Galtonas bandė atskleisti lyderio psichologinius bruožus, kurie, pasak autoriaus, leidžia jam užimti lyderio pozicijas, apdovanoja jį sugebėjimais priimti svarbius sprendimus. Jam priskiriami tokie bruožai, kaip aštrus protas, energija, tvirta valia ir kryptingumas, neeiliniai organizaciniai sugebėjimai ir pasiruošimas prisiimti atsakomybę. Lyderis suprantamas kaip specifinis socialinis-psichologinis fenomenas.

Kita politinių lyderių susiformavimo teorija – situacijos teorija. Šios teorijos šalininkai R. Stogdilas, T. Hiltonas, A. Golgieras, E. Fromas teigia, kad įvairūs lyderio bruožai keičiasi priklausomai nuo situacijos. Nėra abejonės, kad kiekvienoje situacijoje iškyla nauji lyderiai, kurie esamomis aplinkybėmis geriausiai atitinka grupės poreikius. Lyderis jaučia situaciją ir žino, kada gali ja pasinaudoti. Pvz., SSRS tarptautinė politinė izoliacija, ekonominė krizė šalyje „atvedė“ į valdžią totalitarinį lyderį J. Staliną. 1929–1933 m. ekonominė krizė Vokietijoje, tautos nacionalinis pažeminimas pralaimėjus pirmąjį pasaulinį karą, parlamentinės demokratijos bejėgiškumas „pareikalavo“ stipraus lyderio A. Hitlerio.

Politologijos medžiaga. (2015 m. Kovo 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/politologijos-medziaga.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 08:09