Porėtosios medžiagos


Silikagelio džiovinimas. Aliumogeliai. Poretosioje medziagoje. Ceolitų sintezė. Birios medziagos word.

Medžiagų mokslo referatas. Porėtosios medžiagos. Porėtų medžiagų charakteristikos. Porėtų silikatinių stiklų (sio2 ) formavimas iš koloidinių tirpalų. Polimerinės matricos. Metalų oksidų matricos. Magnetinės nanodalelės matricoje. Porėtos medžiagos nanotechnologijoje. Akytų nanokristalinių darinių sintezė elektrocheminio ėsdinimo būdu. Literatūra.


Kiekvienas kūnas apribotas paviršiumi, kurio savybės kinta priklausomai nuo jį supančios aplinkos. Paviršiaus ypatybes galima nagrinėti, tiriant procesus tarpfazinėje riboje fizinis kūnas – aplinka. Šie procesai, paprastai vadinami paviršiniais reiškiniais, be abejo labiau pasireikš paviršiniuose sluoksniuose, plėvelėse, siūluose, kapiliaruose ir panašiose didelio paviršiaus struktūrose, koloidinėje chemijoje vadinamose dispersijomis. Dispersijos kartu su aplinka, kurioje jos išsidėsčiusios, sudaro dispersines sistemas. Tai - polikristalinės, pluoštinės, porėtos, birios medžiagos, suspensijos, emulsijos, pastos ir pan.

Porėtosios medžiagos – tai daugiausia kietieji kūnai, turintys poras - tuštumas ir pasižymintys dideliu vidiniu tarpfaziniu paviršiumi. Poros gali būti įvairaus dydžio (nuo šimtų mikronų iki molekulių dydžio), užpildytos dujomis (tame tarpe ir oru), skysčiais ar kietąja faze. Porėtos medžiagos yra dispersinės sistemos, kuriose dispersinė fazė yra poras užpildanti medžiaga. Gamtoje, buityje ir laboratorijose visada galima rasti porėtų medžiagų: anglies, durpių, medienos, popieriaus, audinių, grūdų, odos, dirvožemio, keramikos, kai kurių medžiagų oksidų, stiklų. Daugeliu atveju porėtas medžiagas galima vaizduoti kaip kietas erdvines struktūras – tinklus ar karkasus. Visoms šioms medžiagoms būdingas didelis vidinis tarpfazinis paviršius, sąlygojantis didelę dujų, garų ir skysčių adsobciją. Todėl praktikoje porėtos medžiagos dažniausiai naudojamos kaip adsorbentai (labai dažnai drėgmei sugerti) ir katalizatoriai. Chemijoje porėtos medžiagos paprastai vadinamos geliais. Plačiausiai praktikoje taikomi silikageliai, aliumogeliai, aliumosilikageliai, ceolitai bei aktyvuota anglis.

Didelio porėtumo neorganiniai silikageliai gaminami dalinai hidrolizuojant silicio rūgštį, po to koaguliuojant iki gelio konsistencijos. Gautas gelis džiovinamas ir džiovinimo metu dalelės (korpuskulos) suauga, sudarydamos tvirtą karkasą. Tada silikagelio gabaliukai susmulkinami ir granuliuojami ar gaminamos tabletes. Silikagelio granulių dydis paprastai būna 0,1 –7,0 mm. Panašiu būdu gaunami aliumogelis, aliumosilikagelis, aktyvus magnio oksidas.

Ceolitai (ceolitas – verdantis akmuo) arba molekuliniai rėčiai – tai aliumosilikatai, kuriems būdinga reguliari kristalinė struktūra. Ceolito kristalo karkasas sudarytas iš (sio4)4- ir (alo4)5- tetraedrų, tarpusavyje sujungtų deguonies atomais. Neigiamą karkaso krūvį kompensuoja šarminių metalų (pvz. Na) katijonai ( pav. 2a,b). Ceolitų kristalinėje struktūroje yra. 4–.

Porėtosios medžiagos. (2010 m. Kovo 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/poretosios-medziagos.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 06:28