Prekybos žmonėmis ir prostitucijos prevencijos galimybės jaunimo tarpe


Sociologijos bakalauro darbas. Įvadas. Prostitucija. Prekybos moterimis ir prostitucijos analizė. Prekybos moterimis problema Lietuvoje. Verbavimo būdai. Prevencijos galimybės. Jaunimas kaip rizikos grupė prostitucijoje. Prevencija. Socialinių darbuotojų vaidmuo. Prekybos žmonėmis prevencijos galimybės tyrimas. Tyrimo metodologija. Rezultatų analizė. Išvados. Santrauka. Summary. Literatūra.


Prekybos žmonėmis ir prostitucijos problema domisi tokie mokslininkai kaip J. Ruškus (2005), D. Marcinkevičienė, R. Praspaliauskienė (2003), A. Sipavičienė (2004), tačiau prevencinėmis galimybėmis susidomėta palyginti neseniai, ypač šioje srityje pasižymėjo A. Sipavičienė. Šiuo metu Lietuvoje padėtis prostitucijos ir prekybos žmonėmis kontrolės ir prevencijos srityje dviprasmiška – baudžiamoji atsakomybė yra numatyta ne už vertimąsi prostitucija, bet už sąvadavimą – t.y. už įtraukimą į prostitucijos verslą, jo organizavimą bei vadovavimą. Tuo tarpu pati prostitucija nėra nei legalizuota, nei kriminalizuota – už vertimąsi ja numatyta administracinė atsakomybė. Prekybos žmonėmis atveju – bylos neretai nepasiekia teismų, nes moterys bijo liudyti prieš tuos žmones, nenori prisiminti skausmingų įvykių ir pan.

Kalbant apie prekybą moterimis, dažnai pasigendama tikslaus ir aiškaus šio termino apibrėžimo. Nors pats klausimas buvo iškeltas tarptautinėje konferencijoje dėl prekybos moterimis prevencijos Paryžiuje dar 1885 metais, tačiau ir tuomet nebuvo vieningos nuomonės, ką gi iš tikrųjų vadinti prekyba moterimis ir kokios jos formos. Anot I. Leliūgienės (2002), prostitucija (lot. prostitutio

Fizinis moterų verbavimas ir komercinis jų išnaudojimas. Šis apibrėžimas remiasi 1949 metų Jungtinių Tautų Konvencija dėl prekybos žmonėmis, jų išnaudojimo bei prostitucijos. Konvencija sujungė sąvokas ,, prekybą kaip verbavimą, sąvadavimą” su ,,prostitucija kaip eksploatavimu” bei traktavo prekybą žmonėmis išimtinai kaip prostituciją. Konvencija apibrėžė prekybą žmonėmis kaip nusikaltimą, siekiant uždirbti ,,tenkinant aistras”. Nusikalstamu sąvadavimas tampa, kai naudojama jėga, apgaulė, grasinimai ar kita prievarta.

Prostitucija kaip nusikaltimas, ne tik kai sąvadautojas naudoja prievartą, bet ir kai moterys parduoda savo kūną savanoriškai. Ši samprata draudžia bet kokias prostitucijos formas, su ar be moters sutikimo. Čia iškyla dviprasmybė, kai moteris pati sutinka dirbti prostitute, tačiau prieš savo valią patenka į vergiškas darbo sąlygas.

Šią teoriją galima iliustruoti tokiais faktais:

60 proc. moterų ir merginų, įtrauktų į prostituciją, kilusios iš nepilnų šeimų, 56 proc. moterų susidūrė su artimo žmogaus netektimi.

58 proc. – kad vienas ar abu tėvai buvo priklausomi nuo alkoholio.

40 proc. moterų teigė, kad jų tėvai yra vartoję narkotikus.

42proc. moterų galvojo ar bandė nusižudyti.

    Tikslus prostitučių skaičius Lietuvoje nežinomas: jų yra nuo 3 iki 10 tūkst., iš kurių nuo 500 iki 3000 sudaro atvykusios iš kaimyninių šalių. Vilniuje yra iki 3000 sekso darbuotojų, Klaipėdoje skaičiuojama per 300 moterų, užsiimančių prostitucija. (Ruškus J.,2005, p.15).

Vis dažniau taikomas individualus verbavimas. Jis gali būti atsitiktinis, kai ieškoma bet kokios merginos, kurią būtų galima apgauti gražiais pažadais apie ,,gerą darbą užsienyje“. Tikslinis/personalizuotas, kai nusižiūrima mergina (dažnai iš asocialių šeimos ar turinti ekonominių sunkumų) ir verbuojama būtent ta mergina. Dažnai merginas įstumia į menamas skolas, priperkant joms kosmetikos, rūbų, įvairių daiktų, o po to verčiama dirbti prostitute skoloms grąžinti. Esant tokiai situacijai, tikrai sunku atskirti, kuris darbo užsienyje pasiūlymas yra ,,tikro“ darbo pasiūlymas, o kuris yra kelias į prostituciją. Darbo pasiūlymas dažnai gaunamas iš gerai pažįstamo žmogaus, todėl toliau aptariama, kas gi yra tie verbuotojai.

Palankūs prekybai žmonėmis bei prostitucijai svarbūs veiksniai:

artimesnių ryšių nutrūkimas su šeima, su bendruomene, konfliktai šeimoje, tikintis, kad savi pinigai leis būti nepriklausomiems nuo šeimos.

besaikis sekso propagavimas žiniasklaidoje, televizijos įtaka. Be to, pastebimas merginų poreikis interneto pornografijai.

neteisingos ar nepakankamos seksualinės žinios apie lytinį gyvenimą, kad merginos bus lengviau suviliojamos sekso darbui. Supratimas apie viešnamius dažnai suformuotas filmų, kurie visiškai skiriasi nuo realybės

patirtas seksualinis smurtas vaikystėje smukdo pasitikėjimą savimi.

žemas teisinis išprusimas. Jaunuoliai savo valia atiduoda pasus, retas kuris kreipiasi pagalbos tiek toje šalyje, tiek Lietuvoje.

Veiksnių, lemiančių prekybą žmonėmis bei prostituciją, yra daug, todėl svarbu juos analizuoti ir taikyti tinkamus prevencijos veiksmus.

  Įvairių problemų prevencija vykdoma 3 lygiais: nacionaliniu, regioniniu, instituciniu.

Nacionalinis lygis. Šiame lygyje kuriami ir įgyvendinami įvairūs įstatymai, nutarimai. Vyriausybėje tvirtinamos įvairios prevencijos programos.

Kad ir kokiame lygmenyje būtų vykdoma prevencija, svarbu visais atvejais analizuoti susiklosčiusią situaciją ir gerai apsvarstyti, kurios poveikio priemonės tikrai efektyvios ir kaip jas suderinti tarpusavyje.

  • Sociologija Bakalauro darbai
  • 2015 m.
  • 40 puslapių (10313 žodžių)
  • Universitetas
  • Sociologijos bakalauro darbai
  • Microsoft Word 203 KB
  • Prekybos žmonėmis ir prostitucijos prevencijos galimybės jaunimo tarpe
    10 - 2 balsai (-ų)
Prekybos žmonėmis ir prostitucijos prevencijos galimybės jaunimo tarpe. (2015 m. Balandžio 08 d.). http://www.mokslobaze.lt/prekybos-zmonemis-ir-prostitucijos-prevencijos-galimybes-jaunimo-tarpe.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 18:26