Priešmokyklinio amžiaus vaikų erdvės suvokimas


Pedagogikos konspektas. Erdvės suvokimo ypatumai. Orientavimasis pagal savo kūno dalis yra erdvės krypčių skyrimo pagrindas. Jutiminę atskaitos sistemą. Žodinės atskaitos sistemą. Su savo kūno dalimis. Pirmiausia suvokiama viršaus kryptis. Sunku išmokti skirti į dešinę - į kairę. Kontaktinis orientavimasis. Orientavimasis pagal save. Orientavimasis nuo savęs. Orientuotis kito objekto atžvilgiu. Orientavimasis vietovėje. Jo pirmame etape. Antrame etape. Trečiame etape. Erdvės vaizdinių plėtojimo metodika. Taip pat formuojamos sąvokos “ arčiau toliau ”, “ arti toli ”. Žodžiu nusakyti kurio nors daikto padėtį erdvėje pagal save. Orientuotis erdvėje judant. Nustatyti savo padėtį tarp aplinkos daiktų. Nuo savęs ir suvokti daikto vietą pagal save. Nustatyti ir žodžiu pasakyti daikto padėtį kito daikto atžvilgiu. Orientuotis plokštumoje.


Siauresne prasme orientavimasis erdvėje reiškia orientavimąsi vietovėje, t. y.:

a) "buvimo vietos", kitaip sakant, subjekto vietos nustatymas aplinkinių objektų atžvilgiu, pavyzdžiui: "Aš esu dešinėje namo pusėje" ir pan.;

Filosofas Imanuelis Kantas (1727 – 1804) teigia, kad erdvė ir laikas būtina pojūčių sąlyga, nes jie yra vienas šalia kito ir vienas paskui kitą laike. Taigi, erdvė ir laikas yra subjektyvios paskirties sąlygos, kurios nesiremia patirtimi, o leidžia jai atsirasti, kadangi erdvėje ir laike išdėstome savo patyrimus. Taip subjektyvūs pojūčiai objektyvizuojami. I.Kantas daro prielaidą, kad erdvė ir laikas savo forma yra įgimti. Kiti filosofai, pavyzdžiui, empiristai (B.J.Locke), pažinimo šaltiniu laikantys patirtį, mano, jog tik patirtis leidžia mums suvokti erdvę (pvz.: per lytėjimo ir regėjimo įspūdžius). Psichologai E.J.Gibsonas ir R.R.Walkas atliko reikšmingą eksperimentą, kaip vaikai iki vienerių metų suvokia erdvę. Paaiškėjo, kad jau šešerių mėnesių kūdikiai vizualiai suvokia gylį ir jo vengia. Eksperimentas parodė, kad įgimtas yra ne apskritai erdvės, o tik gylio suvokimas. Objektų padėties nustatymą erdvėje lemia patirtis. Erdvės suvokimui įtakos turi įgimti ir įgyti veiksmai: erdvės suvokimas, pasak E.J.Gibsono, yra įgimtas, o nustatyti padėtį erdvėje išmokstama.

Pasak psichologo J.Kralikausko, kiekvienas individas turi savą erdvės nuovoką, kuri nėra tolygi kiekvieno kito erdvės nuovokai. Ši erdvės nuovoka nėra visą laiką ta pati, neišlieka per gyvenimą nepakitusi. Erdvėje yra įvairių daiktų – tam tikro ilgio, pločio ir storio arba aukščio. Nors toliau esantys daiktai ir atrodo mažyčiai, vis dėlto mes suvokiame jų natūralų dydį. Daiktas yra prieš mane arba už manęs, nuo manęs į dešinę arba į kairę. Tarp daikto ir manęs bei kitų daiktų yra tam tikras atstumas. Tai yra trejopo pobūdžio erdvinės kokybės, vadinamos erdviniais daiktų santykiais. Šių kokybių arba santykių suvokimo išdavos sudaro bendrąją erdvės sąvoką.

I.L.Berkeley ir R.H.Lotze įrodinėjo, kad vien regėjimu negalime justi daiktų atstumo, formos, dydžio, padėties. Tuos dalykus mes pažįstame iš pradžių lytėjimo ir judesio, po to prisijungia regėjimo patirtimi. Yra eksperimentų duomenų (R.Kaffemanas, 1991), įrodančių, kad kai kuriais atvejais dviejų sensorinių sistemų – regėjimo ir lytėjimo suderinimas apsprendžia visapusišką erdvės suvokimą.

Pasak J.D.Osborn ir D.K.Osborn, erdvė yra abstrakti sąvoka, kurios maži vaikai protu nesuvokia, kol nepatiria, kas yra uždara erdvė arba aptvėrimas. Vaikas supranta erdvę iš sensorinio, t.y. jutiminio, daiktų pažinimo. Vaikai mato objektus ir suvokia juos, esančius arti arba toli nuo kitų daiktų. Erdvės, laiko ir pan. supratimas sudaro vaiko patirtį: apima keletą aspektų: a) uždara erdvė (arba aptvėrimai); b) daiktų pozicija; c) daiktų artimumas; d) atstumas tarp daiktų; e) daiktų vieta erdvėje; f) daiktų eiliškumas; g) formos ir dydžiai. Erdvė yra viena iš trijų elementų (greta skaičiaus ir laiko), kuri nuosekliai sujungia viską į visumą, sudarydama pagrindą loginei minčiai (J.D.Osborn&D.K.Osborn, 1983, 115 p.).

Kūdikis bręsdamas, įgydamas patirties, pradeda suprasti, kad aplinkui jį esantys daiktai yra, nors jų ir nemato. Netgi suvokdami daiktų pastovumą, daugelis mažų vaikų negali suvokti kai kurių objektų padėties, išskyrus savo pačių. Jie negali įsivaizduoti, kaip atrodys daiktas, jeigu jo padėtis erdvėje pasikeis. Kaip maži vaikai įgyja supratimą apie erdvės sąvokas, tyrė J.Piaget (J.Piaget, 1965 ir B.Inhelder, 1967). M.Hohmann (1978), B.Banet ir D.P.Weikart, J.Piaget (1960) ir B.Inhelder (1976). Tyrimai rodo, kad dvejų metų vaikų ankstyvas erdvės supratimas susiformavo vaizdinių ir tyrinėjimo liečiant dėka.

J.Piaget (1960) pastebėjo, jog trejų metų amžiaus tarpsnyje ima tobulėti krypties pojūtis, bet sąvokos “priekyje” ir “užpakalyje” tada, kai vaikai apsisuka, tas pats atsitinka su “dešine” ir “kaire”. Trejų – ketverių metų vaikai ima suprasti erdvinį uždarumą. Šiame amžiuje vaikai ima geriau orientuotis juos supančioje erdvėje, siekiant, imant ar judinant įvairius daiktus.

Žvilgsniu judanti daiktą seka jau dviejų keturių mėnesių vaikas. Iš pradžių žvilgsnis seka judantį daiktą trūkčiodamas, vėliau tolygiai (nuo trijų iki penkių mėnesių). Tobulėjant žvilgsnio fiksacijos mechanizmui, keičiasi galvos, kūno judesiai ir pati vaiko padėtis erdvėje.

  • Pedagogika Konspektai
  • 2015 m.
  • 9 puslapiai (5152 žodžiai)
  • Pedagogikos konspektai
  • Microsoft Word 46 KB
  • Priešmokyklinio amžiaus vaikų erdvės suvokimas
    10 - 9 balsai (-ų)
Priešmokyklinio amžiaus vaikų erdvės suvokimas. (2015 m. Balandžio 29 d.). http://www.mokslobaze.lt/priesmokyklinio-amziaus-vaiku-erdves-suvokimas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 15:48