Privalomi autroiai


Lietuvių konspektas. Programiniai privalomi ir privalomi kontekstiniai autoriai.


Įsigalėjus požiūriui, kad spausdintas literatūros kūrinys yra pats geriausias paminklas, XVI a. pab. LDK poetai, norėdami, kad būsimos kartos turėtų kuo didžiuotis, ėmė eiliuotai aprašinėti ne vien senovės istorijos, bet ir gyvenamo meto įvykius, šlovinti ne vien praeities didvyrius, bet ir kuo nors pasižymėjusius savo amžininkus.

Trys pirmieji ,,Radviliados” ištraukos sakiniai parodo, kokia Lietuva stipri, galinga, apsiginklavusi; Žinoma kitiems kraštams kaip drąsi, įpratusi kariauti; turtinga ( derlingų žemių) šalis.

Primenama legenda apie lietuvių kilmę iš romėnų,

siekiama išaukštinti Lietuvą/įrodyti lietuvių kilmingumą, garbingumą ; siekiama skatinti pagarbą, meilę savo šaliai/didžiavimąsi savo šalimi. Lietuvos kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutįs - narsiaširdžiai – epitetas.

Meniškai vaizduojami didingi miškai, pilni gyvūnijos ir įvairios augmenijos;

Poetizuojamos gražiausios Lietuvos upės;

Minimas didingas, turintis daug gyventojų Vilniaus miestas;

Didžiuojamasi Lietuvos kunigaikščiais ir jos valdovais.

2. XVII a. pradeda vyrauti naujo tipo pasaulėjauta, kuriai būtis yra ne kažkas nekintama, kartą visiems laikams duota dieviška lemtis, bet dinamiška, atvira visiems pokyčiams, susidūrimams ir dramoms. Renesanso atstovai tikėjo, jog pasaulis ir žmogus yra tobulas Dievo kūrinys, o būdamas toks, jis privalo būti harmoningas. XVII a. pasaulis virto begaliniu mįslingu labirintu ar gal net dinamiška nepabaigiamų metamorfozių2 visuma, kurioje žmogaus likimas priklauso nuo galingų ir nuo jo nepriklausomų jėgų kaprizų. Tad dinamiškumas, kontrastai, paradoksalumas ir dramatiškumas – specifinės XVII a. pasaulėjautos išraiška.

3. Baroko teoretikai gebėjimą kurti siejo su sąmojumi arba „greituoju protu“. Esminis sąmojo bruožas – sugebėjimas jungti tolimus savo prasme dalykus: tai, kas juokinga, ir tai, kas liūdna; tai, kas reikšminga, ir tai, kas žaisminga. Kitaip tariant, sąmojis – tai gebėjimas kurti originalius, netikėtus įvaizdžius, sugretinimus, kita vertus, sąmojis – tai dieviškojo prado reiškimasis, tai intuicija, leidžianti įspėti pasaulio paslaptis. Specifiniu meno pagrindu baroko teoretikai laikė metaforą, kuri turi panašią reikšmę kaip sąmojis. „Metafora – tai pagrindas išreikšti visus pasaulio reiškinius, jį pažinti, per ją vyksta laipsniškas kilimas nuo pagražinimų ir detalių į emblemas3, nuo emblemų – į alegorijas4, nuo alegorijų – į simbolius5,“- teigė vienas iš Baroko estetikos teoretikų Tezauro.

1 metafizinis– protu nesuvokiamas, nesusietas su tikrove, nukreiptas į anapusybę.

2 metamorfozė – virsmas, pasikeitimas.

3emblema –sutartinis ženklas, reiškiantis kokią nors sąvoką arba idėją.

5simbolis – ženklas, žymintis kokią nors sąvoką, turintis sutartinę reikšmę, reiškiantis tam tikrą idėją.

Baroko pasaulėjauta buvo artimesnė viduramžiams, nes Barokas taip pat, kaip viduramžiai, gilinosi į klausimus, susijusius Dievu, religija, tikėjimu.

Filosofai kartu su kitais mokslininkais siekė sukurti mokslą, matematiniais metodais aiškinantį būties paslaptis.

Filosofija siekia suderinti du, atrodo, visiškai priešingus dalykus – mokslą ir tikėjimą.

Viduramžių žmogui svarbiausia yra Dievas, tikėjimas, o ne žemiškasis pasaulis, Renesansas tiki žmogumi ir pasauliu, o baroko epochos žmogus besikeičiančiame pasaulyje atrodo sutrikęs ir bejėgis.

M. Mažvydas buvo reformacijos šalininkas. Prasidėjus kontrreformacijai, asmeniniu Prūsijos kunigaikščio Albrechto kvietimu, jis paliko gimtąjį kraštą ir kaip kunigaikščio stipendiatas.1547 metais, taigi dar būdamas studentas, M. Mažvydas Karaliaučiuje išleido katekizmą „Chatechismusa prasty Szadei‘‘ – pirmąją spausdintą lietuvišką knygą. Katekizmas- svarbiausia ano meto kiekvieno krikščionio knyga, kuri dažnai praversdavo ir kaip pradžiamokslis. M. Mažvydas žengė dar toliau- be pagrindinio teksto, t.y. paties katekizmo, jis pateikė trumpą elementorių, būtinų žmogaus paprotinio elgesio ir žynių sąvadą bei giesmynėlį. Taigi jis sukūrė universalią knygą, sudarytą lyg iš keleto skirtingo žanro knygų.

M.Mažvydo „Katekizmas‘‘ – pirmasis spausdintas kreipimasis į lietuvius gimtąja kalba ir kartu lietuvių literatūros žingsnis, suteikiantis lietuvių kalbai rašomosios kalbos statusą.

Pradedama lotyniška epigrama, skirta LDK. Pratarmėje kunigams kritikuojama katalikų bažnyčia, pabrėžiama katekizmo, kaip tikėjimo pradžiamokslio, nauda.

Elementoriuje pirmąkart pateikiama abėcėlė, pritaikyta lietuvių k. garsams reikšti.

Patį katekizmą sudaro 10 Dievo įsakymų, poterių tekstas, keli Biblijos vertimų fragmentai, daugiausiai vietos skiriama giesmėms (jų 11), kartu pateikiamos ir natos.

Pratarmėje kreipiamasi į 3 skirtingus skaitytojų sluoksnius (valstietį, kunigą ir poną). Nurodoma, kad krikščionių Dievo išpažinimas yra prievolė, t.y. sąmoningas savo ir šeimynos pareigos suvokimas. Minimi pagonių kaukai, žemėpačiai ir laukasargiai menkinami, įvardijami kaip velnio žabangai, įtrauksią ,,amžintojon tamsybėn”.

Privalomi autroiai. (2015 m. Gegužės 11 d.). http://www.mokslobaze.lt/privalomi-autroiai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 05:58