Privalomų autorių konspektas (2)


Lietuvių konspektas. Just. Marcinkevičius. Bronius Krivickas konspektas abiturientams. Krėvė - Mickevičius konspektas abiturientams. Marius Katiliškis konspektas abiturientams. Marius Ivaškevičius konspektas abiturientams. Sigitas Geda konspektas abiturientams. Donelaitis konspektas abiturientams. Daukša konspektas abiturientams. Jonas Biliūnas konspektas abiturientams.


Just. Marcinkevičiaus kūryba žanriniu požiūriu labai įvairi: eilėraščiai, poemos, dramos. Pradėjęs kurti, poetas rodė prisitaikymą prie santvarkos, tačiau dramatiški lyrinio subjekto išgyvenimai, vertybinės nuostatos neleido eilėraščio žmogui būti socialiai angažuotam. Poeto eilės primena romantikų ar neoromantikų tekstus, nors yra modernesnės, paveikesnės, atkleidžiančios refleksiją. Tradicijų motyvų (krašto istorijos, gimtosios kalbos, liaudies kūrybos ir mitologijos, žmogaus ir gamtos paralelės, namų) vaizdavimas žmogui suteikia dvasinės stiprybės. Just. Marcinkevičiaus tekstai nėra avangardiniai, juose atskleisti lyrinio subjekto išgyvenimai artimi kiekvienam lietuviui. Tai viena iš priežasčių, kodėl pagal Just. Marcinkevičiaus eiles sukurta daug dainų.

Lietuvių tautos istorijos ir kultūros rekonstravimas – vienas svarbesnių motyvų Just. Marcinkevičiaus epinėje ar draminėje kūryboje. Lietuvos valstybės, rašto, meno kūrimas rašytojui leido interpretuoti ir kurti istorinį meninį tekstą. Be to, Mindaugą, Martyną Mažvydą, Motiejų Kazimierą Sarbievijų, Kristijoną Donelaitį, Lauryną Stuoką-Gucevičių Just. Marcinkevičius vaizduoja kaip tautos kultūros kūrėjus, lietuviškuosius prometėjus. Draminė trilogija yra nacionalinis epasapie Lietuvos valstybę, jos kultūrą ir žmones. „Mindaugas“ (1968), „Katedra“ (1971) ir „Mažvydas“ (1977) – tai tautiniais bei herojiniais siužetais paremta trilogija, kurioje kalbama apie valstybės kūrimą, kultūros, meno reikšmę, rašto ir knygos svarbą.

Siužetas. Dramos veiksmo laikas – 1562 m., kai „Katekizmas“ jau išspausdintas, o Mažvydas pastoriumi dirba Ragainės parapijoje, yra vedęs Benigną, įkūręs špitolę, kurioje rūpinasi dvasiniu, religiniu „špitolninkų“ išprusimu, jų buitimi. Pagrindinis veikėjas yra paskendęs darbuose (pastoriaus darbas, šeimos (žmonos Benignos ir jos brolio Kristupo), špitolės ir „špitolninkų“ išlaikymas, auklėjimas, buities darbai), tačiau svajoja, nuolat žiūri į Nemuną, skiriantį Mažąją ir Didžiąją Lietuvą. Pirmoje poetinės dramos dalyje aprašytas Nemunu atplukdyto ąžuoliuko sodinimas yra svarbus didaktiniu („špitolninkų“ mokymas, darbų skirstymas) ir sakraliniu (gyvybės medžio, pagonybės ir krikščionybės sankirtos) aspektu. Dramos užuomazgoje vaizduojamas Kristupas, kurį Mažvydas nori išleisti į kunigus ir kuris ištraukia iš Nemuno skęstantį Kasparą. Mažvydui perduotame Kasparo motinos žiede išgraviruoti žodžiai „Dabar ir visados. Martynas“ sujaukia pagrindinio veikėjo egzistenciją. Antrosios dramos dalies pradžioje vaizduojamas veiksmas, vykęs 1542 metais. Iš giesmės sužinoma, jog Vilniuje, Rotušės aikštėje, Mažvydas dalyvavo vaidinime, kuriame buvo kritikuojamos bažnyčios negerovės ir žmonių ydos. Vienuolyno požemiuose uždarytą Mažvydą išlaisvino Marija, kuri jį gydė, juo rūpinosi ir atsisakė mylimojo dėl kilnių Mažvydo tikslų. Drama pasiekė kulminaciją, kai Mažvydas sužinojo, jog Kasparas yra jo sūnus. Trečioje dramos dalyje aprašytas Mažvydo ir Kasparo konfliktas. Mažvydas nori įsūnyti Kasparą, bet atklydėlis nesutinka, nes smerkia tėvą dėl bailumo ir neryžtingumo, susijusio su nesantuokinio sūnaus pripažinimu. Pasirodo kareiviai, suima Kasparą, nes šis, keršydamas už motinos kaltinimą raganavimu ir mirtį, nužudė prievaizdą. Kasparas buvo išvestas, o Mažvydo asmeninė tragedija tęsėsi. Vienintelė Mažvydo paguoda, vaizduojama dramos epiloge, „špitolninkų“ iš „Katekizmo“ skiemenimis perskaitytas žodis „Lietuva“. Be kaltės ir atgailos jausmo, kankinančio Mažvydą, svarbesnė yra veikėjo pareiga Lietuvai, lietuvių kalbai ir raštui, Dievui, meilei. Altruistiškai dėl pareigos Lietuvai Mažvydas paaukojo meilę Marijai (jos namuose parengė „Katekizmą“, išvyko jo spausdinti ir mokytis į Karaliaučių, tapo pastoriumi ir Ragainėje vedė Benigną). Paaukojęs asmeninę laimę dėl Lietuvos („Mano meilė / malda ir tikėjimas mano / žaizda vis negyjanti mano / gyvenimas mano ta žemė / po dievo dangum / Lietuva...“), Mažvydas svarstė, kokia didelė našta užgulė jo pečius. Pareigą Lietuvai, jos kalbai ir raštui pagrindinis veikėjas, kalbėdamas su pusbroliu Vilentu, įvardijo kaip Sizifo darbą: „Taip, taip – dabar – dabar tą akmenį į kalną / Stumiu, ritu, keliu... o rankos silpsta. / Paleisi – nugarmės. Ir pagalvoji: / Kuriems velniams tos pastangos...“ Tačiau visuomeninis pareigos jausmas buvo stipresnis ir už asmeninę pareigą (rūpinimąsi savo ir Benignos gerove), prasmingesnis net už religinį mokymą: „Argi ne kvailys! / Atsimeni, jaunystėje kartojau: / „Geriau prarasti Lietuvą nei Dievą.“ / Nepažinau tada, mielasis mano, / Nei Lietuvos, nei Dievo. Šitiek metų / Tarytum karčią metėlių arbatą / Geriu aš pareigą. Tik pareiga / Mane čia atvedė ir čia paliko. / Bijau prisipažinti, kad ne Dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, / Kuriam pavidalą reikėjo rast, / Kad jis galėtų amžiuose paliudyt / Buvimą savo ir galbūt gyvybę.“ Tikėjimo tiesų, mokslo žinių ir darbo bei gyvenimo mokymas pagrindiniam veikėjui buvo tie atramos taškai, kurie skatino aukotis dėl Lietuvos, jos rašto ir kalbos. Visuomeninė pareiga kaip dorovinis įstatymas Just. Marcinkevičiaus poetizuojamam Mažvydui buvo svarbesnė už dėkingumą Prūsijos kunigaikščiui, asmeninę gerovę ir amžiną meilę.

  • Lietuvių kalba Konspektai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 16 puslapių (7368 žodžiai)
  • Lietuvių konspektai
  • Microsoft Word 45 KB
  • Privalomų autorių konspektas (2)
    10 - 10 balsai (-ų)
Privalomų autorių konspektas (2). (2015 m. Lapkričio 23 d.). http://www.mokslobaze.lt/privalomu-autoriu-konspektas-2.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 23:53