Privatizacijos politika. Būdai ir rezultatai.


Privatizacijos savoka. Privatizavimo politikos tikslai. Privatizavimo budai. Turto privatizavimo budai. Privatizacijos budai. Privatizacijos mechanizmai vieasis.

Ekonomikos kursinis darbas. Įvadas. Teorinė dalis. Privatizacija. Privatizacijos sąvoka. Privatizacijos esmė. Valstybinių įmonių privatizavimas. Valstybinių įmonių privatizacijos metodai. Viešasis akcijų pardavimo mechanizmas. Nauji privatūs indėliai – į valstybinių įmonių aktyvus. Valstybinės įmonės padalinių turto pardavimas. Valstybinių įmonių reorganizavimas. Akcijų išpardavimas įmonės dirbantiesiems. Nuomos ir vadybos kontraktai. Praktinė dalis. Nuo plano – prie rinkos ekonomikos. Valstybinio turto privatizavimas Lietuvoje. Pirmasis privatizavimo etapas. Antrasis privatizavimo etapas. Apibendrinimas. Išvados. Literatūros sąrašas.


Pirmiausiai reikėtų apsibrėžti, ką reiškia pats privatizacijos (taip pat – denacionalizacijos) terminas: tai turto perdavimas iš visuomeninės arba valstybinės nuosavybės privačiai nuosavybei, taip pat turto valdymo perleidimas privačioms įmonėms. Privatizacijos sąvoka pradėta naudoti 1948 m. Ir buvo išpopuliarinta žurnalo the economist (angl. ekonomistas – autoritetingas savaitraštis, informuojantis apie tarptautines politikos ir verslo naujienas bei savo požiūrį į jas – aut. Past. ) xx a. Devintajame dešimtmetyje.

Privatizacija paprastai siejama su pramonės ar paslaugų įmonėmis, tačiau gali būti taikoma bet kokiam turtui, pvz. , žemei, keliams ir kt. Nuo xx a. Pab. Kai kuriose šalyse privatizacijos objektais tampa ir tokios anksčiau tik valstybės teiktos paslaugos: sveikatos apsauga, švietimas ir municipalinės paslaugos.

Privatizavimas yra įvairių priemonių įgyvendinimas siekiant, kad valstybės vaidmuo fondų bei įmonių valdymo srityje mažėtų, o privačiojo sektoriaus – didėtų. To siekiama norint užtikrint įmonių našumą, pelningumą ir konkurencingumą. Tik patyręs, siekiantis pelno bei sugebantis laviruoti pasiūlos bei paklausos pusiausvyros sąlygomis kompanijos vadovas gali užtikrinti efektyvų kapitalo panaudojimą.

Lietuva – viena iš pirmųjų postkomunistinių šalių, kuri ėmėsi dideliu mastu valdyti ir privatizuoti valstybės bei savivaldybių turtą. Ši ekonominė reforma buvo reikalinga tam, jog Lietuva nuo planinės ekonomikos pereitų prie laisvos rinkos ekonomikos.

ekonominė reforma – naujos ūkio sistemos įkūnijimas respublikos įstatymuose, svarbiausi nuostatai ir įgyvendinimo principai [2]. Taip ekonominę reformą apibrėžia v. Bagdonas.

Praktika rodo, jog ekonomika efektyviai funkcionuoja esant šioms prielaidoms: vyraujant privatinei nuosavybei ir ūkinės – komercinės veiklos formų įvairovei; visų rūšių rinkoms; laisvoms rinkos kainoms; dideliam nacionalinės ekonomikos atvirumo laipsniui; demokratinei politinei sistemai. Visos šios prielaidos neatsiejamos nuo privataus kapitalo egzistavimo.

Privatizacija yra kolektyvizavimo (nacionalizavimo) priešingybė. Plačiąja prasme tai reiškia privačios nuosavybės atkūrimą, siaurąja – kolektyvizuotų materialinių išteklių perleidimą iš valstybės kontrolės į privačias rankas.

šis ekonominis procesas nėra galutinis tikslas. Pagrindinis tikslas yra rinkos ekonomika. Privatizacija yra tik priemonė šiam tikslui pasiekti. Būtent šio tikslo siekis ir tapo privatizacijos priežastimi Lietuvoje.

Privatizacijos politika. Būdai ir rezultatai.. (2010 m. Lapkričio 02 d.). http://www.mokslobaze.lt/privatizacijos-politika-budai-ir-rezultatai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 08:08