Puida. Dekadentinė vaizduotė ankstyvojoje novelistikoje


Ankstyvoji novele. Ruduo ir ziema zmogaus nuojauta. Puida novelės. Kas yra dekadentine. Dekadentizmas lietuvoje.

Filologijos interpretacija. Lietuvoje socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis modernistinis dekadentizmas silpnai pasireiškė, tačiau k. Puidą galima laikyti vienu iš šio judėjimo atstovų. Pirmajame puidos novelių rinkinyje „ruduo“ gausu dekadentinės kūrybos bruožų. Pats rinkinio pavadinimas kuria slogią dekadentinę nuotaiką. Rudens motyvas kartojasi visose poetinėse miniatiūrose, todėl rinkinys pradedamas novele „ruduo“, kuri yra tarsi įžanga.


Pirmajame puidos novelių rinkinyje ruduo gausu dekadentinės kūrybos bruožų. Rudens motyvas kartojasi visose poetinėse miniatiūrose, todėl rinkinys pradedamas novele ruduo , kuri yra tarsi įžanga. Šioje novelėje ryškus kovos vykstančios tarp vasaros ir rudens, saulės ir šalčio motyvas: ir supykusi saulutė paslėpė savyje visą savo spindulių slėpiningą pajėgą, nenorėdama glamonėti rudens gamtos ir, susimąsčius, suraukė ugnies veidą ir nusileido į vakarus pasiųsdama dar saujelę ilgėjimos ir meilės spindulių, tarytum tat buvo lig pasimatymo pasakyta mirštančiai vasaros gamtai. [1puida k. Ruduo vilnius, 1906 p. 5] vasara garbingai pasitraukdama užleidžia pozicijas atėjusiam rudeniui, jos atsisveikinimas poetizuotas, nesunku įžvelgti personifikaciją, pasitelktą mirštančios vasaros apibūdinimui. Įsiveržęs ruduo kuria audringą, bet kartu ir melancholišką nuotaiką: gamta siaučia<. Dainuodama savo liūdną dainelę: ruduo!. Ruduo!. Ruduo!. ir kitose novelėse rudens vaizdavimas yra pakankamai prieštaringas – vienur jis tarsi visa griaunanti jėga, kitur – slėpiningas laikotarpis, skatinantis pažinti dar nepatirtus jausmus: po rudens ateis žiema, o po jos nauji laikai: pavasaris, vasara, - nauji veikėjai – naujus darbus pradės: atgaivins, ką ruduo sunaikino. [2 -,,- p 96]/ nežinau, ar, apskritai imant, pati rudens gamta turi savyje tiek slėpiningumo ir tos nematomos galybės, kuri traukte traukia žmogų prie savęs [3 -,,- p 71].

Didžiausią įspūdį paliko novelė senukė , kurioje pats siužetas yra dekadentinis: kuriama liūdna, ilgesinga, pesimistinė nuotaika, metų laikas – ruduo, tvyro nuojauta, jog kūrinys baigsis senutės mirtimi. Pagrindinė veikėja tarsi persekiojama įvairiausių nelaimių, netekčių, skurdo ir kitų negandų: tartum tai pats vargas žmogaus kūne tokią dieną keliavo ūkanotais laukais,<. Tikras vargų, nelaimių šešėlis. [4 -,,- p 46] daugtaškis išduoda, jog sunku nusakyti, vidinę senukės būseną, persmelktą įvairiausių sopulių. Šioje novelėje dekadentiškiausias yra sūnaus didvyrio portretas: ir štai tas didvyris sulaužytais šonkauliais, be vienos akies ir ausies, pririesta koja, guli, kaip kaladė lovoje. [5 -,,- p 47] motinos ir vaikų ryšys yra be galo stiprus, todėl netekus paskutiniojo vaiko, prarandama gyvenimo prasmė: kaimynė viską aprūpino, aptriūsė viską apie lavoną ir keletą kartų mėgino prakalbinti senukę, bet veltui, ji tylėjo kaip akmuo. <. Tik aušrai brėkštant pasijudino ir, pažvelgus į sūnų, baisiai sutriko ir pusgyvė susmuko ant šaltų bakūžėlės grindų. [6 puida k.

Puida. Dekadentinė vaizduotė ankstyvojoje novelistikoje. (2011 m. Gegužės 13 d.). http://www.mokslobaze.lt/puida-dekadentine-vaizduote-ankstyvojoje-novelistikoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 16:31