Regimojo dėmesio apimties priklausomybės nuo stimulo dydžio ir įprasminimo tyrimas (2)


Psichologijos laboratorinis darbas. Regimojo dėmesio apimties priklausomybės nuo stimulo dydžio ir įprasminimo tyrimas. Atpažinimas / inicijavimas. Darbo tikslas. Metodika Tyrimo dalyviai. Naudojama įranga , darbo priemonės. Tyrimo eiga. Naudojamos formulės. Regimojo suvokimo apimtis. Vidutinė stabtelėjimo trukmė. Akių judesių skaičius. Rezultatai ir jų analizė. Regimojo suvokimo priklausomybės nuo šrifto dydžio. Vidutinės stabtelėjimo trukmės priklausomybės nuo šrifto dydžio grafiką. Regimojo suvokimo priklausomybę nuo įprasminimo. Vidutinės stabtelėjimo trukmės priklausomybės nuo įprasminimo grafikas. Naudota literatūra.


Jau šimtmečius žinoma, kad žmogaus akys be paliovos juda. Akys nenustoja judėjusios net tuomet, kai žmogus aiškiai įsistebeilija į kur nors tolumoje esantį, ar ant nosies galo kabantį objektą. Kai akys sustabdomos ties kokiu nors objektu, jos ir toliau nepastebimai šokinėja ir sukasi, nes kitu atveju statinis vaizdas paprasčiausiai išnyktų iš regėjimo lauko (Laurutis ir Zemblys, 2009).

Daugelį metų mokslininkai ginčijosi dėl mikrosakadinių judesių vaidmens regėjimo procesui. Vieni laikė juos nereikšmingais nerviniais tikais, kiti atvirkščiai, teigė, kad jie sąlygoja vaizdo suvokimą (Ahissar, 2012). Dabar manoma, kad mikrosakadiniai judesiai gali būti svarbūs ne tik regėjimui. Šie maži akių virpesiai gali padėti atskleisti pasąmonėje glūdinčias žmonių mintis. Buvo nustatyta, kad dėmesys gali nesąmoningai perkelti regos lauką į norimus objektus, pvz. patrauklų vyrą ar pyrago gabalėlį, nepaisant to, kad žvilgsnis sutelktas kitur. Tiesa, šie maži mikrosakadiniai „išdavikai“ kol kas matomi tik mokslininkų laboratorijoje. Aplinkiniai žmonės taip paprastai perskaityti svetimų minčių negali (Martinez-Conde & Macknik, 2004).

Mikrosakados sudaro liūto dalį kasdienio akių raumenų darbo, skirtingai nei sakados - didelės amplitudės valingi akių šuoliukai. Pastarieji gerai matomi skaitymo metu, nors skaitant sakados yra mažesnės, nei stebint pavienius objektus. Stebėdami skaitančio žmogaus akies rainelės kraštą, galime pamatyti kaip abi akys greitai juda į tą pačia pusę, ta pačia amplitude. Kartais sakadų metų abi akys nejuda tobulai vienodai ir tai gali sukelti išplaukusį vaizdą (Vernet, 2011). Paprastai tekstas skaitomas peržiūrint vieną teksto eilutę vienu metu ir perkeliant žvilgsnį iš kairės į dešinę. Akys, judėdamos eilute, šokteli, vėliau sustoja, vėl šokteli ir taip judėdamos keliauja eilute tolyn. Sustojimai tarp sakadų vadinami fiksacijomis. Vis tik, kaip jau aptarėme prieš tai esančiame paragrafe, fiksacijas vadinti „sustojimu“ galima tik iš dalies, nes jų metu akies judėjimas nesustoja – jis tiesiog nematomas plika akimi.

Skaitymas – tai grafinės informacijos (teksto) pavertimas į mintį ar prasmę (Peglar, 2003). Jis - sudėtinga akių judėjimo, žodžių identifikavimo ir kalbinių procesų suvokimo kombinacija (Vernet, 2011). Ir nors akys perbėga per tekstą taip greitai, kad atrodo, jog tai - lengvas darbas, šis įspūdis yra klaidinantis. Mūsų matymas yra ribotas, negalime vienu žvilgsniu aprėpti visko, kas mus domina: atskiriems akių judesiams planuoti ir vykdyti reikia laiko ir tinkamo dėmesio paskirstymo (Born ir kiti, 2012). Sudėtinga, kai "sprendimai" apie tai, kada perkelti akis, turi būti derinami su kitais skaitymo procesais, pavyzdžiui žodžių atpažinimo ir dėmesio paskirstymo procesais (Reichle, 2013).

Regimojo dėmesio apimties priklausomybės nuo stimulo dydžio ir įprasminimo tyrimas (2). (2016 m. Sausio 19 d.). http://www.mokslobaze.lt/regimojo-demesio-apimties-priklausomybes-nuo-stimulo-dydzio-ir-iprasminimo-tyrimas-2.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 18:13