Renesanso muzika

Aprašymas
Renesanso muzika. Muzikos kalba. Nyderlandų mokykla. Žoskenas deprė. Romos mokykla. Venecijos mokykla. Pasaulietinė renesanso muzika. Renesanso laikų kompozitoriai. Renesanso epochoje suklestėjo pasaulietinė muzika. Europoje vykusios permainos sukūrė naują ne tik politinę, bet ir dvasinę situaciją. Beveik visos muzikinės naujovės nuo xiva. Vyko pasaulietinėje muzikoje, tuo tarpu bažnytinė muzika išliko konservatyvių pažiūrų ilgus šimtmečius. Ypač ištobulėjo daugiabalsis polifoninis dainavimas ir giedojimas. Susiformavo nauji vokaliniai žanrai (pvz: madrigalas). Romos mokykla. Romos mokyklos kūrėjai dirbo Romoje, Vatikane, Šv. Petro bazilikoje. Svarbiausias kūrėjas – Džovanis da Palestrina (Giovanni da Palestrina, apie 1524–1594) – išgrynino daugiabalsės muzikos skambesį, tekstai tapo suprantamesni. Jis „išgelbėjo polifoninę bažnytinę muziką“, nes tuo metu buvo rimtai suabejota, ar tokia sudėtinga muzika yra tinkama skambėti bažnyčioje.

Ištrauka
Renesanso epochoje suklestėjo pasaulietinė muzika. Ypač ištobulėjo daugiabalsis polifoninis dainrenesanso muzikos teorija plėtota remiantis antikiniais autoritetais: orfikais, pitagoru, platonu, boecijumi. (1463 m. Marsilio ficino į lotynų kalbą išvertė orfėjaus himnus , 1484 m. Parašė traktatą apie muziką . Renesansinėje ontologijoje muzikai suteikta transcendentinė reikšmė. Pasak m. Ficino, pasaulio siela skamba pagal tam tikrus muzikinius principus, dvasinių pratybų dėka galima išgirsti slaptą sferų harmoniją).
Xiv a. Italijoje ir prancūzijoje susiformavo liaudiškos muzikos įtakota, vokaliniu ir vokaliniu-instrumentiniu polifoniškumu pasižymėjusi ars nova ( naujojo meno ) stilistika, (žymiausi atstovai – guillaume de machaut, philippe de vitry, francesco landini). Jos pagrindu xv a. Kūrėsi nacionalinė anglijos polifonijos mokykla, xv-xvi a. – nyderlandų, xvi a. – romos, venecijos, prancūzijos, vokietijos, čekijos, lenkijos ir kitos polifonijos mokyklos.
Vėlyvajame renesanse išpopuliarėjo nauji muzikiniai žanrai: solinė daina, kantata, oratorija, opera, ilgainiui įtvirtinę homofoninį stilių.
Renesansiniai instrumentai: išilginė fleita, obojus, valtorna, trombonas, viola de gamba, smuikas, ragas, klavesinas. Dviejų skirtingų estetinių pasaulėžiūrų – aristokratiškos ir miestietiškos, liaudiškos – konkurenciją liudija skirtingų styginių instrumentų populiarumas. Diduomenės tarpe buvo populiari viola, žemesniuosiuose sluoksniuose – smuikas.
Renesansinės idėjos plėtotos sakralinėje (mišių, moteto, madrigalo žanrai) ir pasaulietinėje (vokaliniai žanrai – madrigalas, frotola, šansonas, instrumentiniai žanrai – tokata, preliudas) muzikoje.
Muzikos kalba. Renesanso muzikoje dominavo daugiabalsė polifonija, pamažu gausėjo imitacinės polifonijos, atsirado aiškesnis ritmo ir metro skaičiavimas, buvo naudojamos senovinės dermės.
Renesanse klestėjo bažnytinė muzika, tačiau buvo kuriama ir daug pasaulietinių kūrinių. Renesanso kompozitoriai kūrė įvairių žanrų muziką. Daugiabalsė polifoninė muzika darėsi vis sudėtingesnė. Susiformavo keletas polifoninės muzikos kūrybos centrų, vadinamosios polifonijos mokyklos. Jų centrais tapdavo tų kraštų katedros bazilikos, nes jose ir dirbdavo žymiausi to meto muzikai. .
Nyderlandų mokykla. Xiv–xvi a. Nyderlandai buvo svarbus europos mokslo ir meno centras.

Kategorija Muzika Muzikos referatai

Tipas Referatai

Įkeltas 2011 m.

Reitingas