Riedėjimo guolių konstrukcijų analizė


Mechanikos laboratorinis darbas.

Darbo tikslas. Uždaviniai. Bendros žinios. Riedėjimo guolių klasifikacija ir tipai. Guolių parinkimas ir žymėjimas. Guolių vaizdavimas brėžiniuose. Darbo eiga. Žinios ir gebėjimai.


Riedėjimo guoliai, kaip ir slydimo, besisukančius velenus ir ašis išlaiko reikiamoje padėtyje ir priimdami veikiančias apkrovas, perduoda jas korpusui. Kitaip tariant guoliai yra velenų ir ašių atramos. Riedėjimo guoliai nuo slydimo guolių skiriasi tuo, kad tarp dviejų žiedų yra riedėjimo kūnai, kurie velenui sukantis, rieda žiedų paviršiuose suformuotais takeliais, taip slydimo trintis pakeičiama riedėjimo trintimi. Todėl jie dirba su mažesniais energijos nuostoliais, taip mažiau įšyla. Spėjama, kad pirmasis riedėjimo guolio idėjos autorius yra Leonardo da Vinči (1452-1519). Riedėjimo guoliai paplito dėl mažų trinties jėgų momentų, patikimumo, nedidelių ašinių matmenų, paprasto ir pigaus aptarnavimo ir palyginti mažos kainos. Tačiau jie turi ir trūkumų: riedėjimo guoliai yra standesni už slydimo guolius, todėl perduoda besisukančių dalių virpesius korpusui, prie didesnių sukimosi greičių atsiranda padidintas triukšmas, taip pat turi didelius radialinius matmenis, todėl dėl išcentrinių jėgų negali greit suktis. Be to, tarp žiedų ir riedėjimo elementų kyla dideli kontaktiniai įtempiai, trumpinantys guolių tarnavimo laiką.

Riedėjimo guoliai standartizuoti tarptautiniu mastu – tai palengvina jų pakeičiamumą.

Riedėjimo guolį sudaro šios principinės dalys (3.1 pav): išorinis ir vidinis žiedai su juose suformuotais riedėjimo takeliais, riedėjimo kūnai, separatorius. Sutapdintose atramose žiedų gali ir nebūti. Jose riedėjimo takeliai išdėstyti tiesiogiai ant veleno arba korpuso paviršiuje. Riedėjimo takeliai yra žiedų paviršiai, kuriais juda riedėjimo kūnai. Priklausomai nuo guolio tipo, jie gali būti cilindriniai, kūginiai, sferiniai ir kt. Pagrindinė separatoriaus funkcija – atskirti riedėjimo kūnus vieną nuo kito, o ritininiuose guoliuose – ir kreipti ritinėlius. Guoliuose, neturinčiuose separatoriaus, riedėjimo kūnai spaudžiami vienas prie kito, dėl to atsiranda papildoma slydimo trintis, bloginanti guolio darbą. Separatorius gerokai sumažina bendrą guolio trinties momentą dėl ritinėlių persikreipimo takelių atžvilgiu.

Riedėjimo guoliai gaminami įvairių konstrukcijų su išoriniu skersmeniu nuo 1 mm iki 2500 mm, su riedėjimo kūno skersmeniu nuo 0.35 mm iki 203 mm, su mase nuo 0.5 g iki 3.5 t.

Guolių žiedai ir riedėjimo kūnai gaminami iš specialių mažai legiruotų termiškai

apdorojamų chrominių plienų. Riedėjimo takeliai ir kūnai yra šlifuojami ir poliruojami, jų paviršiai yra sukietinti (kietumas 42...56 HRC). Separatoriams dažniausiai naudojama plieninė skarda, žalvaris, bronza ir plastmasės (tekstolitas). Priklausomai nuo guolio tipo separatorius gali būti presuotas, lietas ar suformuotas pjovimo įrankiais.

Lietuvoje dažniausiai naudojami užsienio firmų guoliai: SKF (Švedija), FAG, INA (Vokietija), TIMKEN (JAV), ZKL, ZVL (Slovakija), KOYO, NSK, NTN (Japonija),

TORRINGTON (Anglija), CAM, SNR (Prancūzija), KFA (Šveicarija), FLT (Lenkija), KRAFT

Pagal priimamos apkrovos kryptį riedėjimo guoliai skirstomi į radialinius (radialiuosius),

Pagal riedėjimo kūnų eilių skaičių guoliai būna vienaeiliai, dvieiliai ir ketureiliai.

Didesnio eilių skaičiaus guoliai atlaiko didesnes jėgas.

a – rutulinis radialinis, b – rutulinis radialinis sferinis (nusistatantis), c – rutulinis radialinis ašinis, d – ritininis radialinis, e – ritininis radialinis ašinis (kūginis), f – ritininis radialinis sferinis (nusistatantis), g – adatinis radialinis, h – rutulinis ašinis radialinis, i – rutulinis ašinis

Riedėjimo guolių konstrukcijų analizė. (2016 m. Birželio 05 d.). http://www.mokslobaze.lt/riedejimo-guoliu-konstrukciju-analize.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 16:13