Romaninis menas


Dailės referatas. Įvadas. Istorija. Romaninis menas. Romaninė architektūra. Skliauto išplitimas po visą statinį. Skliauto tipų raida. Romaninė skulptūra. Romaninė tapyba. Išvados. Naudota literatūra ir duomenų šaltiniai.


Didžiausias romaninės architektūros pasiekimas – akmeninio stogo, kuris anksčiau dengdavo tik kai kurias apsidės ar portiko dalis, išplėtimas per visą pastatą. [2]

Dauguma paskutinių trijų XI amžiaus dešimtmečių pastatų yra skliautiniai; kiekvieną erdvę dengia tiksliai apibrėžto tipo skliautas. Vienas dažniausių sprendimų – nava uždengiama cilindriniu skliautu, kuris gali būti ištisinis arba reguliariai skaidomas gurtinių arkų. Kryžma – navos ir transepto sankirta – sudaro ašį, aplink kurią išsidėsto kiti tūriai. Ją riboja keturi tvirti piliorai, laikantys gurtus, kurie visi kyla į tokį pat aukštį ir formuoja keturkampį, dengiamą kupolo. [1]

Vidurinės navos priekio vaizdą sudaro du arba trys lygiai : didžioji arkada, empora ir rečiau langų aukštas. Didžioji arkada remiasi į masyvius piliorius – visos struktūros jungtį. Prie kryžminio skerspjūvio pilioriaus šerdies iš šonų šliejasi puskolonės, prilaikančios didžiąsias arkadas, o iš navų pusės – ir dvylipes arkas. Be to, ta laikančioji kolona iš vidurinės navos pusės kyla iki pat pusapskritės arkos remiamo skliauto ir ženklina vidinėje sienoje travėjas bei prilaiko dvilypes arkas. [1], [2]

XI amžiaus pabaigoje dar pasitaikydavo presbiterijų su keliomis nesusisiekiančiomis koplyčiomis, arba apsidėmis, tačiau labiau buvo pamėgtas deambulatorijus su koplyčių vainiku. Koplyčių ( apsidolių) kiekis jame ribotas ( dažniausiai viena iš jų stovėdavo ašyje), jos pusapskritės, dengtos puskupoliais ir prisišliejusios prie deambulatorijaus. Stengiamasi išlaikyti pusiausvyrą tarp koplyčių ir lenktoje deambulatorijaus sienoje šviečiančių angų. Deambulatorijus suskaidytas į briaunuotųjų skliautų travėjas, atskirtas dvilypių arkų, išsikišusių į koplyčios išorę ant laikančiųjų kolonų, o į vidų – ant apsidės piliorų kapitėlių. [1], [3]

Kupolas – dar vienas Vakarų architektūros pasiekimas, žinomas nuo antikos laikų. Trompai ar pendentyvai lemia, kas visas jo svoris, pasiskirstęs po apskritą pagrindą, tenka keturiems masyviems pilioriams, kurių pakanka jam išlaikyti; šio vaidmens nebetekusiose sienose galima atverti plačias angas. Kupolas dažnai naudojamas kryžmai pabrėžti, bet kartais kupolų eilė dengia ir visą pastatą. Didelio skersmens kupolu dengiami platūs pastatai, kuriose šoninės navos tampa nebereikalingos. Todėl kupolų eilės būdingiausios vienanavėms bažnyčioms. [2]

Naudodamiesi technikos pažanga, romanikos architektai atrado naujų skliauto tipų, ypač tinkamų perdengti vidurinei navai, kurią jie kėlė vis aukštyn. Bažnyčios Normandijoje buvo dengiamos briaunuotoju skliautu, Pietvakarių Prancūzijoje – eile kupolų su burėmis, o Burgundijoje buvo pritaikyta smailioji arka. [1]

Pagal naują erdvių jungimo viziją siekiant kuo auksčiau iškelti skliautą, Pietvakarių Prancūzijos bažnyčios statomos su vienintele nava, dengiama kelių kupolų su burėmis; jos remiasi į smailiąsias arkas, kurias iš šonų prilaiko tvirti pilioriai. Naudojant šio tipo kupolą, išaugantį iš apverstų trikampių burių, buvo galima pereiti nuo kvadratinio prie apskrito plano. [1]

  • Dailė Referatai
  • 2013 m.
  • 15 puslapių (2664 žodžiai)
  • Dailės referatai
  • Microsoft Word 354 KB
  • Romaninis menas
    9 - 3 balsai (-ų)
Romaninis menas. (2013 m. Balandžio 02 d.). http://www.mokslobaze.lt/romaninis-menas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 21:50