Romualdas Granauskas Gyvenimas po klevu


Gyvenimas po klevu aprasymas. Gyvenimas po klevu santrauka. R.granauskas gyvenimas po klevu. Gyvenimas po klevu knyga. Gyvenimas po klevu recenzija. R. granauskas gyvenimas po klevu. R granauskas gyvenimas po klevu. Romualdas granauskas gyvenimas po klevu santrauka. Granauskas gyvenimas po klevu knyga. Gyvenimas po klevu knygos aprasymas.

Lietuvių recenzija. Manau, kad šią knygą reikia perskaityti žmonėms, kurie yra labai uždari ir nemėgsta pasakoti savo problemų kitiems žmonėms, o tuo labiau – jų spręsti. Ši knyga parodo, kaip viskas gali pasibaigti, jei tiesiog ignoruosi problemą, jos nespręsi ir tyliai kentėsi sukandęs dantis. Jeigu tau yra blogai, problemos slėpimas nepagerins tavo savijautos, o papasakodamas kitam žmogui, tu palengvinsi savo sąžinės naštą ir gal dar gausi vertingą patarimą, kaip galėtum tą problemą išspręsti ar palengvinti jos spaudimą.


Knygos pradžioje yra pasakojama apie senolės kasdieninę buitį. Ji gyveno viena, todėl turėjo visus ūkio darbus atlikti viena, net ir tokius kaip malkų kapojimas, jų nešiojimas, o tai buvo gan sunkūs darbai moteriai. Neturėjo ji ir šuns, nes anas padvėsė ir ji negalėjo pamiršti jo lojimo. Turėjo ji ir kelias vištas, nes gaidys buvo taip pat pastipęs. Kažkada norėjo nusipirkti ji kačiuką, tačiau suprato, kad neturės jo kuo maitinti. Ten, kur ji gyveno, buvo labai tuščia, nes buvo nutiestas naujas kelias, trumpesnis ir greitesnis, todėl visos mašinos važiuodavo ten, o ji lyg ir buvo atskirta nuo visų žmonių. Stovėjo šalia jos namo ir didžiulis klevas – vienintelis medis visoje apylinkėje. Prisiminė ji ir tą dieną, kai mirė jos šuo. Jis visą paskutinę naktį staugė taip, jog ji suprato, kad jis kažką nori pasakyti ir kai kitą dieną rado jį pastipusį pagalvojo, kad tikriausiai jis norėjo pranešti, jog kita mirs jau ji – juk tokia sena.

Ėjo ji į miestelį ir vis prisiminė, kaip buvo išdraskytas jų kaimelis. Kaip čia buvo sugalvota pastatyti fermas ir jos namą nuo nugriovimo išgelbėjo tik tai, kad šalia buvo pastatytos kapinės. Ji vis pagalvodavo, kad gerai toms našlėms, kurių sūnūs ištekėję, sukūrę šeimas, o jos tik anūkas belikęs – jau gana tolima giminė. O jos pačios vyras jau trisdešimt metų kaip miręs. Atsimena ji tą dieną, paskutinę dieną, kai jis išėjo pro klevą. Visą dieną ji tvarkėsi namuose ir laukė grįžtančio vyro. Parėjo jis su dviem svečiais, tačiau tada jie nieko išgertuvėms nebuvo nusipirkę, tik vėliau, kai gavo pinigų, nusprendė, kad reikia nusipirkti ko nors stipresnio. Nusprendė eiti jos vyras, nes kiti du negalėjo eiti. Vis laukė jo sugrįžtančio, bet praėjo daug laiko ir niekas nepasirodė. Šuo subruzdėjo kelis kartus, tačiau sniegas nesugirgždėjo. Moteris bandė apsimesti rami, darydama įprastinius darbus, tačiau nerimas širdyje vis augo. Ji nebegalėjo laukti ilgiau ir nusprendė, kad reikia eiti ieškoti savo žmogaus. Netoli jos namų tekėjo apšupio upelis, kuris dabar jau paverstas melioracijos grioviu. Vietoj tiltelio, ten buvo permestos kelios kartys. Susitarė visi, kad eis po vieną, tačiau eidama pro jį, moteris sustojo, nes pamatė įlūžusią eketę, o šalia besimėtantį butelį.

Ėjo moteris vieškeliu, kur tiek daug mašinų buvo ir visur ore sklandė dūmai, todėl ji vis galvojo, kad negalėtų čia gyventi, kur nuolatinis triukšmas – jai labiau patiko ramybė.

Romualdas Granauskas Gyvenimas po klevu. (2012 m. Sausio 23 d.). http://www.mokslobaze.lt/romualdas-granauskas-gyvenimas-po-klevu.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 22:35