Rugiapjūtės pabaigtuvės Lietuvoje XX a.


Etnologijos kursinis darbas. Rugiapjūtės pabaigtuvės Lietuvoje xxa. Tyrimo objektas. Tyrimo tikslas. Temos chronologinės ribos. Tyrimo metodai. Temos istoriografinė analizė. Rugiapjūtės pabaigtuvės. Priedai 1 priedas.


Kiekvienam iš mūsų yra itin vertinga sužinoti kaip gyveno mūsų senoliai. Visada įdomu grįžti į tradicinį bendruomeninį Lietuvos kaimo gyvenimą. Jei me prarasime jų atmintyje išlikusią patirtį, bus prarasta, nemažai mūsų kultūrinio paveldo vertybių. Kasmet vykdavusi rugiapjūtė itin nualindavo žmones, tačiau po jos sekė bendruomenės šventė, kuri yra kupina magijos, įvairių apeigų, tai buvo neatsiejama dalis valstiečio gyvenime. Tad, kaip vis gi atrodė jų kasdienybė? Kokius darbus dirbdavo moterys,o kokius tik vyrai?

Tyrimo objektas – rugiapjūtės pabaigtuvės kaime.

Tyrimo tikslas – išsiaiškinti rugiapjūtės pabaigtuvių papročius.

Temos istoriografinė analizė: P. Dundulienė ,,Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“ ir B. Buračo ,, Lietuvos kaimo papročiai“- jie nagrinėjo įprastą valstiečių gyvenimą, jų darbus. J. Mardosa straipsnį ,,Žemdirbystės Talkų bruožai“, knygoje ,, Rytų Lietuva istorija, kalba, kultūra“ tyrė talkas, jų ypatumus. P. Dundulienės ,,Lietuvių liaudies kosmologija“ ir I.Čepienės ,,Etninė kultūra ir ekologija“ nemažai yra surinkusios itin vertingos medžiagos apie Žemynos kultą ir kt.

Visi Lietuvos kaimo kalendoriniai ir agrariniai papročiai, XIXa. antrosios pusės- XXa. pradžioje, rodė tradicinę žemdirbių pagarbą ir meilę žemei, jų pastangas skatinti jos derlumą, aktyvinti dangaus šviesuolių poveikį augalijai ir gyvūnijai. Naudojant apeiginius veiksmus stengtasi užtikrinti ūkio ir šeimos gerovę, tad ūkio darbus valstiečiams diktavo metų laikas. ,,Žemės ūkio darbų ciklai glaudžiai siejosi su gamtos ciklais.“ Taigi, senovės lietuviai javų pjūtį pradėdami ėjo į lauką labai iškilmingai, džiaugdamiesi ir linksmindamiesi naujos duonos sulaukę. ,, Rugiapjūtė, kaip pati pirmoji javų pjūtis, buvo pradedama su didesnėmis apeigomis negu kitų javų pjūtys.“

Aukštaitijoje į rugių lauką paprastai būdavo einama po pusryčių, Rytų Aukštaitijoje - prieš pusryčius. Dažniausiai pjauti baigdavo tik su saulėlydžiu, bet jeigu rugiai byrėdavo arba norėdavo numatytą dieną švęsti pabaigtuves, dirbdavo ir iki 23-24 valandos nakties. Dvaruose pjovėjos baikdavo darbus tik saulei nusileidus, tad savo laukuose tekdavo dirbti naktį.

Barais buvo pjaunami rugiai. Barus pjovėjos pjaudavo ta kryptimi, kuria rugiai buvo sugulę. ,,Paprastai pirmąjį barą varydavo geriausioji pjovėja, dažniausiai pati šeimininkė arba vyriausioji duktė.“ Baro vedėjai buvo nevalia atsilikti nuo kitų, nes tai būtų buvusi negarbė. Spartesnės darbininkės stengdavosi padėti atsiliekančiai pjovėjai, kad ji per toli nepasiliktų. Pjovėjos atlikdavo įvairias apeigas, senovėje turėjusias religinę prasmę. Vienas tokių: pabaigę javus pjauti, nupindavo varpų vainiką ir papuošdavo galvą grakščios mergaitės, tada eidavo namo dainuodami.

Viena iš pačių gražiausių lauko darbų apeigų – rugiapjūtės pabaigtuvės, kurios kiekvienoje Lietuvos apylinkėse buvo įvairiai atliekamos, tačiau buvo panašios. Visi laukdavo pabaigtuvių kaip didelės šventės.

Kaip B. Buračas teigia: ,,Senovėje visi mūsų laukų darbai būdavo pradedami ir baigiami su tam tikromis apeigomis“. Tai rodo mūsų senolių gilų tikėjimą į antgamtines būtybes, magiją. Svarbu nepamiršti, jog darbymečiu nebūdavo laiko švęsti, tačiau, nepaisant to, moterys prieš pabaigtuves susitvarkydavo namus. Vėlesniais laikais ir dvare ar pas ūkininkus, belaukiant pabaigtuvių, buvo išsivaloma ir pasiruošiama maisto, gėrimų, kad pjovėjams, atnešus vainiką, būtų kuo pavaišinti.

Pabaigtuvės skirtinguose regionuose galėjo būti vadinamos skirtingai: ,, Rytų Aukštaitijoje vadinamos nuobaigomis, Dzūkijoje - pagynomis.“ ,,Rugiapjūtės pabaigtuvėse yra išskiriami penki pabaigtuvių momentai: ,,1) paskutinio pėdo pjovimas, 2) ievaro/jievaro arba jovaro pynimas, 3) vainiko pynimas, 4) vainiko parnešimas ir įteikimas, 5) vaišės.“

Išnykus senajam žemdirbių tikėjimui, keitėsi požiūris į paskutinio pėdo pjovimą Lietuvoje: vienur pjovėjai jo nenorėdavo pjauti, kitur, - atvirkščiai, jo pjovimas teikė garbę. Pabaigę pjauti rugius, suriša vadinamą bobą- didelį paskutinį rugių pėdą, kurio varpų susiskina ir pabaigtuvių vainikui pinti. Skirtingose apylinkėse vainikų išvaizdos skiriasi. Kertantįjį paskutinę pradalgę pravardžiuodavo boba, nes jis kertąs bobą, todėl kiekvienas stengdavosi nelikti boba - lenktyniaudavo arba griebdavosi įvairių gudrybių: tai pjaudavo labai plačią pradalgę, tai labai siaurą, nes jau nuo patriarchalinės santvarkos laikų buvo laikoma negarbingu dalyku būti boba, o garbingu - būti vyru.

  • Etnologija Kursiniai darbai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 18 puslapių (3867 žodžiai)
  • Universitetas
  • Etnologijos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 69 KB
  • Rugiapjūtės pabaigtuvės Lietuvoje XX a.
    10 - 8 balsai (-ų)
Rugiapjūtės pabaigtuvės Lietuvoje XX a.. (2015 m. Lapkričio 23 d.). http://www.mokslobaze.lt/rugiapjutes-pabaigtuves-lietuvoje-xx-a.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 17:42