Rugiapjūtės papročiai


Istorijos referatas. Įvadas. Pasiruošimas rugiapjūtei. Rugiapjūtės pradėtuvės. Rugių pjovimo papročiai. Rugiapjūtės pabaigtuvės. Išvados. Literatūros sąrašas.


Po Joninių žemdirbių akys vėl krypdavo į žemės ūkį. Liepos mėnesio pabaigoje ateina rugiapjūtės metas. Gerą derlių užderėti ir gausų jį nuimti buvo svarbiausias lietuvio žemdirbio uždavinys.Ypač reikšmingas buvo rugių derlius, nes jis yra neatsiejamas nuo duonos. Dėl šios priežasties rugiapjūtei buvo ruošiamasi itin kruopsčiai ir rūpestingai.

Austrijoje valstiečiai prieš sėją pasimelsdavo, šventintu vandeniu pašventindavo rėtį grūdam. Rėčio dugną išklodavo balta drobule, kuri būtinai turėdavo būti išausta pačios šeimininkės. Pirmoje iartoje vagoje austraipadėdavo velykinį kiaušinį ir duonos, kad derlius būtų gausus. Kaip ir lietuviams taip ir austrams sėja, derliaus nuėmimas būdavo didelė šventė.

Žmonės labai stengdavosi iki rugiapjūtės pabaigti visus kitus darbus (bulvių vagojimą, šienapjūtę ir pan.). Jau iš anksto buvo sutvarkomas klojimas, kuriame bus laikomi rugiai, apžiūrimi ir sutaisomi pjovimo įrankiai (išdantomi pjautuvai, išplakami dalgiai, pataisomi grėbliai, išaštrinamos pustyklės ).

Škaplierna (Marijos šventė, liepos 16d. )- rugiapjūtės laikas. Liepos antrojoje pusėje, maždaug 25-26d. rugiapjūtė buvo pradedama eisena į rugių lauką, kur buvo prapjaunamas pimasis pėdasPirmykštis žmogus derlių pelnydavo labai sunkiai, todėl rugiapjūtei buvo ruošiamasi atidžiai, rūpestingai, su apeigomis. Prapjovos nuo pirmykštės žemdirbystės laikų buvo laikomos labai svarbiu žingsniu pradedant rugiapjūtę. Pasak Pranės Dundulienės, žinių apie rugiapjūtės papročius XVI- XVII a. pateikia Lasickis ir Pretorijus, taip pat apie pagoniškąsias lietuvių rugiapjūtės apeigas kalba S. Daukantas. Kiekvieno iš jų pasakojimai skiriasi. Losickis pasakoja, kad į prapjovas susirinkę žmonės aukodavo aukas, o supjautą pėdą parsinešdavo namo. Pretorijus pateikia žinių apie pradėtuves Mažojoje Lietuvoje. Anot jo, keleta dienų prieš rugiapjūtę šeimininkas nueidavo į rugių lauką, supjaudavo saują ir parnešęs pastatydavo klytyje ir iš jos kitamet buvo pradedama pirmoji sėja. S. Daukantas savo „Raštuose“ pasakoja, kad senovės lietuviai, eidami pradėti rugiapjūtės ant kalnelio padėdavo akmenį aukojimui. Šeimininkas supjovęs pirmąjį pėdą užmaudavo ant šmaikšto ir pastatydavo padirvyje, o užkūrus aukurą buvo sudeginamos kelios varpos Laimai ir derliaus dievams už derlių ir prašydami ateityje auginti javus. Taip pat, pasak S. Daukanto, prašydavo dievų, kad leistų jiems sveikais būnant suvartoti tą derlių, o jai grūdai buvo menki tai prašydavo Perkūno, kad sustiprintų juos ir lengviau iškęstų badą.

Tradiciškai rugiapjūtę pradėdavo moterys. Tik vėliau, kai pjautuvus išstūmė dalgiai,tai tapo vyrų darbu. Pirmąjį pėdą nupjaudavo moteris, atėjusi į lauką su duona ir druska. P.Dundulienė dar prideda, jog taip pat nešamasis sūris ir deliau aprašo šį paprotį pateikdama regioninių papročių, pvz., Gervėčių apylinkėje ( Rimdžiūnų k., Baltarusija) moterys eidamos daryti prapjovos nešdavosi duonos ir druskos ir visa tai laikydavo rugių lauke, o grįždamos namo vaišindavo sutiktas kaimynes- duodavo ragauti savo duonos.

P. Dundulienė pateikia ir kitą atvejį- kai namuose yra jauna marti, tai anyta ją vedasi kartu į prapjovą. Einant į rugių lauką anyta paiimdavo maisto, o marti stuomenų, nes nupjautą anytos pėdą marti turėjo suvynioti į atsineštus stuomenis ir nuo tada jie jau tapdavo anytos. Kai anyta nupjaudavo pirmąjį pėdą, sukviesdavo kaimynes ir visos kartu pasivaišindavo atsineštu maistu. Jei anyta dėl sveikatos negalėjo eiti pirmojo pėdo, tai marti ėjo viena, tačiau vistiek suvyniojusi į stuomenis ir grįžus namo turėjo įteikti anytai. Buvo ir įdomus parotys (Valkininkų apylinkėse), kad anyta turėdavo marčiai nematant nutraukti stuomenis nuo jau surišto ir pastatyto pėdo, o jaunamartė saugojo. Priklausomai nuo regiono, kai kur buvo paprotys nupjovus pirmąjį pėdą susėsti visai šeimai parugėje ir suvalgyti vieną riekę duonos sakant: „Duona su duona susitinka“. Sakoma, kad jei nesuvalgoma visa atsinešta duona per prapjovą ir parsinešus namo ji baigiama valgyti per rugiapjūtės pabaigtuves, tai duonos užteks visiems metams.

  • Istorija Referatai
  • 2015 m.
  • 16 puslapių (3704 žodžiai)
  • Istorijos referatai
  • Microsoft Word 28 KB
  • Rugiapjūtės papročiai
    10 - 2 balsai (-ų)
Rugiapjūtės papročiai. (2015 m. Kovo 16 d.). http://www.mokslobaze.lt/rugiapjutes-paprociai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 21:23