Rytų filosofija


Filosofijos kursinis darbas. Senovės rytų išminčių takais. Įvadas. Senovės indų filosofinė sistema. Astikos mokyklos. Mimansa. Vedanta. Sankja. Joga. Niaja. Vaišešika. Nastikos mokyklos. Lokajata. Džainizmas. Budizmas. Vidurinių Rytų filosofinė sistema. Zoroastrizmas. Senovės kinų filosofinė sistema. Konfucianizmas. Daocizmas. Moizmas. Legizmas. Japonijos filosofinė sistema. Išvados. Literatūros sąrašas.


Rytų filosofija nepaprastai įvairi.Tai apimantis daugelį amžių,turinti daugybė idėjų,užburianti žmogų, kerinti savo žavesiu.Rytų filosofija susideda iš keturių mąstymo sričių,savitų filosofinės minties tradicijų.Tai Indijos, Kinijos, Vidurinių Rytų ir Japonijos filosofija.

Rytų filosofinės idėjos skirtingos, nei vakarų filosofinė išmintis.Rytietiškas mąstymas vertina žmogaus intuiciją, vidinę santarvę, sielos ramybę, laikysenos tobulinimą. Rytų mastytojai labiau gilinosi į žmogaus vidų(meditacija). Objektas buvo artimas religijai.Antikos filosofija, buvo šalia religijos, į jos dogmas žvelgdavo iš šalies, o Rytų-iš vidaus. Rytų filosofinės koncepcijos grindžiamos tikėjimo postulatais.Rytų filosofija ilgą laiką plėtojosi be ryškesnių kontaktų su Vakarų filosofija,išugdė savitą tradiciją, žmogaus buities sampratą, sukūrė savitą kultūrą.Apie abipusę įtaką galima kalbėti tik mūsų eroje.Tam įtaką turėjo prasidėjusi graikų invazija,persų pabėgimas į kitas šalis.Tada kai kurios idėjos patekdavo iš vienos šalies į kitą ir ten transformuodavosi .Akivaizdus Rytų kultūros pavyzdys – judaizmo ir krikščionybės idėjų sklidimą, kas Vakarų mąstytojams padarė milžinišką poveikį

Referato tikslas susipažinti su Rytų filosofija. Apžvelgti Indijos, Kinijos, Japonijos ir Vidurinių Rytų filosofinę sistemą. Panagrinėti nežinomų mąstytojų ir pačių iškiliausių išminčių , tokiu kaip Buda, Konfucijus, Zaratustra, idėjas, mokymą,keliamas problemas.

Indų filosofija istorija ilga ir sudėtinga.Svarbiausias indų mąstytojų požymis-meditaciją, o iš visų filosofinių problemų vyrauja etikos problemos. Indų mąstymas atsispindi šventosiose vedų knygose. Vedų estetikos objektas – neaprėpiamas kosminės harmonijos pasaulis, gamtos grožis, žmogaus ir dievų santykių laukas. Spėjama, kad pačios seniausios dalys siekia 1500 m. pr. Kr. Vedos sudarytos iš keturių dalių : „Rigveda“ (šlovinimo himnai), „Samaveda“ (giesmės),“Jadžurveda“ (aukojimo formulės), „Atharvaveda“ (burtų formulės).Jose išdėstyti teiginiai buvo priimami arba kritikuojami,ir tuo pagrindu formavosi pirmosios filosofinės mokyklos.Šių mokyklų užuomazgos – upanišados,sukurtos VII-VI a.pr. m .e. Jose aiškinamos vedose iškeltos problemos idėjos, svarstoma, kas yra individas ir koks jo santykis su ne asmenine vienove, pažinimo galimybės.

Senovės indų religinę filosofija sudaro dvi srovės: ortodoksali (astika), nekritiškai priimanti vedose pareikštas mintis, ir neortodoksali (nastika), kritiškai vertinanti vedas. Susiformavo devynios mokyklos: šešios astikos (mimansa, vedanta, sankja, joga ,niaja, vaišešika) ir trys nastikos (lokajata,džainizmas, budizmas).

Pagrindinė vedų kultūros tesėja yra mimansa (reiškianti atskleidimas, nagrinėjimas), į rodinėjanti, jog būtina laikytis religinių apeigų, sistemingai analizuoti ir išsaugoti vedų tekstus. Vedomis grindžiama pareiga, pareigos jausmas.Pažinimas remiasi normaliu normalių jutiminių organų veikla ir tikėjimu.Kur nėra tikėjimo, ten nėra žinojimo.

Mimanso sistemoje nėra suasmeninto Dievo sampratos. Tikėjimo objektas – pačios vedos

Vedanta yra svarbiausias brahmanizmo teorinis šaltinis ,šiuolaikinio induizmo pradininkė.Jos sistema paremta upanišadomis, suvokiama kaip vedų užbaigta.Manoma, kad vedos egzistavo ankščiau nei pasaulis ir atsirado iš brahmano kvėpavimo.Svarbiausios apmąstymų kategorijos – brahmanas (absoliuti, kosminė siela), puruša (abstraktus, dvasinis prada), prakritis (materialus pradas), arta (prasmė, reikšmė, tikslas, vertybė), džiana (žinojimas) , avasta (psichologinė būsena) ir maja (iliuzija).Vedantos atstovai, tyrinėdami vedas, teigia, kad esą jose visapusiškai atskleistas individualios ir pasaulinės sielos santykis. Ši filosofinė nagrinėja mokykla savęs atsiradimą ir reinkarnaciją. Čia iškyla pažinimo problema.Pasak vedantos mąstytojų, pažinimą lemia įvairios aplinkybės, t.y. skirtingas amžinos ir neamžinos būties suvokimas, atsižadėjimas visų atlygių, reikalavimas tiek šiame, tiek kitame gyvenime laikytis šešių dalykų (dvasinės ramybės, nuosaikumo, kantrumo, susitelkimo, atsipalaidavimo ir tikėjimo), išsivadavimo siekimas. Aptarus šias problemas, iškyla bene viena svarbiausių vedantos problemų: kaip suvokti dievą ir koks santykis tarp jo ir žmogaus. Galimi trys atsakymai, visi vienodai pamatuoti: 1) aš ir Dievas nesame tapatūs, 2) aš santykiauju su Dievu kaip dalis su visuma ir 3) aš ir Dievas esame tapatūs.Dėl to induizme galima laisva Dievo interpretacija, tačiau tikėjimas juo vis tiek išlieka.

Sankjos atstovai aptaria įvairias kančios rūšis, išskirdami tris (kūnišką, dvasinę, protinę). Mirtis – tai išsilaisvinimas iš kančių. Ji tolygi laisvei, nes dvasia, atsiskyrusi nuo materijos (kūno), tampa „grynuoju aš“ (Absoliutu). Mirtis neišvengiama, bet jos laukimas suteikia naujų kančių. Mirtis ateina per skausmą. Jos laukimas sutrikdo žmogaus dvasios ramybę. Kita vertus, mirtis – nežinia. Žmogus neižino, kas bus po jos. Tai sukelia naują baimės jausmą: kankinasi ir protas. Tad išvadavimas ateina dar per didesnes kančias. Gyvybė yra šventa. Atimdamas ją iš kito, perimi jo blogąsias karmas. Iš šios koncepcijos išplaukia ir sankjos nuostata: gyvybės atėmimas didžiausias nusikaltimas, dėl to nevalia mirtimi bausti net nusikaltėlių, nesvarbu, pagal įstatymus ar ne. Žudydamas kitą perimi jo karmas, o jį išlaisvini.

Rytų filosofija. (2015 m. Balandžio 28 d.). http://www.mokslobaze.lt/rytu-filosofija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 18:52