Savanorystės vaidmuo rengiant socialius darbuotojus Savanorio vaidmuo „Caritas“ organizacijoje atvejo analizė


Sociologijos kursinis darbas. Įvadas. Savanorystė rengiant socialinius darbuotojus. savanorio vaidmuo teoriniai aspektai. Savanorystės ir socialinio darbo samprata. Savanorio funkcijos organizacijoje rengiant socialinius darbuotojus. Savanorių ir socialinių darbuotojų bruožai. Savanorystė rengiant socialinius darbuotojus. savanorio vaidmens ,,caritas“ organizacijoje analizė. Organizacijos ,,Caritas“ charakteristika. Savanorio funkcijos ,,Caritas“ organizacijoje rengiant socialinius darbuotojus. Savanorių ir socialinių darbuotojų reikalingumo,,Carite“ analizė. Išvados. Literatūros sąrašas. Priedai.


Trumpai aptarkime, kas tai yra savanorystė. Savanorystė – tai susitelkusios visuomenės indikatorius, kai visuomenė tampa stipresnė, demokratiškesnė, tolerantiškesnė, kūrybiškesnė ir įgyjanti daugiau galių pati prisidėti prie aktualių visuomenės ir valstybės problemų sprendimo, kurios neišsprendžiamos nesutelkus pastangų. Savanoriai yra tyrinėtojai ir eksperimentatoriai, socialinės veiklos iniciatoriai visuomenėje. Savanoriška veikla skatintina ne tik dėl ekonominių priežasčių, nes asmenys dalyvaujantys socialinėje veikloje igyja ir žinių bei praktinių savipagalbos ir pagalbos kitiems gebėjimų.

Darbo tikslas: Savanorio vaidmuo ,,Caritas“ organizacijoje. Atvejo analizė.

Darbo objektas: Išanalizuoti savanorio vaidmenį ,,Caritas“ organizacijoje.

Darbo uždaviniai:

Pateikti savanorystės ir socialinio darbo sampratą;

Aptarti savanorio funkcijas organizacijoje rengiant socialinius darbuotojus;

Apžvelgti savanorių ir socialinių darbuotojų bruožus;

Pateikti organizacijos ,,Caritas“ charakteristiką;

Supažindinti su savanorio funkcijomis ,,Caritas“ organizacijoje, rengiant socialinius darbuotojus;

Atlikti savanorių ir socialinių darbuotojų reikalingumo ,,Carite“ analizę.

Socialinis darbas – tai veikla, kurios paskirtis – asmens ir visuomenės santykių harmonizavimas, pagelbstint atskiriems individams, grupėms ir bendruomenėms, turintiems socialinio funkcionavimo sunkumų. (A. Kozlovas ir kt., 2007).

Socialinio darbo aplinkybes galima skirstyti į tris grupes:

išorinės aplinkybės (teisinis socialinio darbo pagrindas, kultūros tradicijos, socioekonominė situacija);

kliento savybės (biologiniai, psichologiniai, elgesio ir prisitaikymo ypatumai);

Socialinis darbas formuojasi kaip veikla – ne trumpalaikė, vienkartinė reakcija, o sąveikos procesas, vykstantis intensyviai vykstančiomis aplinkos sąlygomis (A. Bagdonas, 2001).

Pirma tendencija, kai šiuolaikinis socialinis darbas orientuojasi į kliento pastangas sprendžiant problemas.

Antra tendencija, kai socialinis darbuotojas dažnai veikia kaip įgalintojas.

Socialinis darbuotojas yra pagelbstintis asmuo, besinaudojantis vertybėmis ir įgudžiais, teorija ir praktika.

Nuo 1994 metų veikia Paramos vaikams centras (Big Brothers Big Sisters Lietuva), nuo 1991 metų – Jaunimo psichologinės paramos centras (G. Kvieskienė, 1999).

2. Žinoti už ką yra atsakingas ir kam turės atsiskaityti (palaikyti kontaktą su tuo žmogumi).

3. Turėti galimybę prisidėti prie programos, kurioje dalyvauja, tobulinimo.

5. Apie bet kokius pasiūlymus ar nusiskundimus informuoti tuos asmenis, kurie kompetentingi daryti sprendimus.

6. Būti apsaugotas nuo rizikos, kurią gali sukelti jam paskirta užduotis.

4. Savanoriai turi gerinti teikiamų paslaugų kokybę ir niekada nebūti įtraukiami į darbus, kuriuos turėtų atlikti etatiniai darbuotojai, t.y. mokami personalo nariai netūrėtų norėti rasti nemokamą „pakaitalą“ atlikti toms užduotims, kurias paprastai jie patys turi atlikti, tačiau nenori to daryti (pvz.:. ilgai trunkantis fotokopijavimas ir pan.).

5. Savanoris neturi sukelti jokių su darbu susijusių išlaidų.

6. Savanorio interesai turi būti saugomi ir jis negali jausti jokio moralinio spaudimo vykdyti tokią veiklą, kuri prieštarauja jo įsitikinimams ir vertybėms.

Savanoriai ir socialiniai darbuotojai, kaip žmogiškieji ištekliai norėdami būti tikri pagalbininkai, turi prisiimti atsakomybę už situacijas, už kurias jie tampa atsakingi atėję į organizaciją. Jie turi prisiimti realią galią, kuri neatsiejama nuo jų vaidmens. Naudodamiesi šia galia, jie privalo nuolatos vadovautis apsisprendimo ir socialinės atsakomybės principais ir vertybėmis. Reikia mokėti ne tik parinkti ir taikyti atitinkamas žinias, vertybes ir įgūdžius, bet ir sujungti šiuos tris elementus taip, kad jie derintūsi ir taptų viena visuma, padedančiam žmogui.

Žinios, kuriomis socialinis darbuotojas naudojasi yra kompleksiškos ir pasiskolintos iš kitų disciplinų. Vertybės yra tai kas pageidaujama ir ką galima vadinti elgesio vadovu organizacijoje (L.C. Johnson, 2001).

Vis didesnis dėmesys kreipiamas ne tik i tokias darbuotojo sąvybes, kaip jo mokėjimas naudotis informacinėmis technologijomis, bet ir į tokias mažiau apčiuopiamas sąvybes kaip gebėjimai, nuovokumas, įžvalgumas ir pan. Visuotinai suvokta, kad darbuotojas – organizacijos vertybė (E. Bagdonas, L. Bagdonienė, 2000).

Tai tapo pasauliniu reiškiniu, paremtu sąžiningumu, tikra savanoryste ir įsitikinimu, kad jos tikslas yra padėti kitiems ir tai nėra manipuliacija žmonių gerumu, siekiant patenkinti kažkieno kito interesus.

  • Sociologija Kursiniai darbai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 21 puslapis (3915 žodžių)
  • Universitetas
  • Sociologijos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 79 KB
  • Savanorystės vaidmuo rengiant socialius darbuotojus Savanorio vaidmuo „Caritas“ organizacijoje atvejo analizė
    10 - 9 balsai (-ų)
Savanorystės vaidmuo rengiant socialius darbuotojus Savanorio vaidmuo „Caritas“ organizacijoje atvejo analizė. (2015 m. Gegužės 28 d.). http://www.mokslobaze.lt/savanorystes-vaidmuo-rengiant-socialius-darbuotojus-savanorio-vaidmuo-caritas-organizacijoje-atvejo-analize.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 13:43