Šeimos institutas Lietuvoje: visuomenės vertybinės nuostatos


Sociologijos kursinis darbas. Įvadas. Teorinis šeimos instituto aptarimas. Kasdienis gyvenimas ir sistema. Šeimos vieta modernioje visuomenėje. Seksualumas masinė kultūra ir šeima. Tyrimas. Tyrimo metodologija. Tiriamųjų apibūdinimas. Duomenų aptarimas. Diskusija. Išvados. Literatūros sąrašas. Priedai.


Vis dėlto, vienareikšmiškai teigti, jog tradicinė šeimos samprata buvo nustumta į šalį būtų neteisinga. Tai įrodo kilusios diskusijos dėl 2011 metais rugsėjo mėnesį pranešto nutarimo dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos (žr. 4 priedas).

Tai rodo, kad Lietuvoje problematika dėl šeimos instituto šiuo metu yra itin aktuali. Dėlto kyla įvairūs klausimai. Pavyzdžiui, ar Lietuvos visuomenė buvo pakankamai pasiruošusi tokiems pokyčiams?

Vienas iš šeimos instituto tyrimų, nagrinėjantis vertybines nuostatas bei panašią problematiką yra L. Imbrasienės „Jaunimo požiūrio į šeimą ir santuoką ypatumai“ (2005). Vis dėlto naujų tokio pobūdžio tyrimų yra stokojama, o neseniai priimta koncepcija reikalauja naujų visuomenės nuostatų tyrimų.

Problema: Konstitucinio teismo suformuluota šeimos koncepcija tarsi pateikia autoritetingą nuorodą dėl šeimos instituto modelio. Dėl šios priežasties instituciniai pokyčių tendencijos Lietuvoje akivaizdžiai matomos, tačiau lieka neaišku, kokios iš tikrųjų vyrauja vertybinės nuostatos šeimos modelio atžvilgiu. Ar iš tikrųjų visuomenėje modernios šeimos vertybės labiau paplitę nei tradicinės?

Tyrimo objektas: Lietuvos visuomenės narių vertybinės nuostatos šeimos instituto atžvilgiu.

Tikslas: Šiuo tyrimu siekiama išsiaiškinti, kaip Lietuvos žmonės vertina vykstančius šeimos instituto pokyčius, ką jie laiko šeima ir kokios vertybės jiems svarbios kalbant apie šį institutą.

Tradicinė šeima – socialinė grupė, kurią sudaro du priešingos lyties suaugę asmenys bei jų vaikai ar įvaikiai. Šeimos santykiai yra paremti santuoka. (Reingardienė, 2003)

Moderni šeima – būdinga socialinės organizacijos formų įvairovė: kohabitacija, vieniši tėvai/motinos, homoseksualų santykiai ir kita, pasirenkama pagal individualų gyvenimo būdą. (Reingardienė, 2003).

Masinė kultūra – „masiškai produkuojamų supakuotų, surūšiuotų ir standartizuotų idėjų visuma, kurią visuomenėje skleidžia masinės komunikacijos priemonės.“ (Leonavičius, 2005:255).

Išstūmimo desublimacija – asmens įsisąmoninimas įvairių savo seksualinių potraukių, bei savo „seksualinės energijos „[nebe]perdirbimas“ į kokią nors kūrybinę veiklą.“ (Leonavičius, 2005:256).

Komunikacinį veiksmą Habermasas apibrėžia kaip mažiausiai dviejų subjektų, kurie gali veikti tarpusavyje vartodami verbalines ar neverbalines priemones, sąveiką (Habermasas, 1984; Sidrys, 2000). Anot jo, idealu, jei tarp dialogo dalyvių pasiekiamas konsensas. Remiantis komunikaciniu veiksmu, pravartu panagrinėti dėl modernizacijos susidariusias sąlygas Lietuvoje, turinčias įtakos visuomenės narių požiūriui į šeimos institutą bei žmonių ir institucijų santykį, kaip tam tikrą komunikaciją, šeimos atžvilgiu.

Nesunku įžvelgti, jog šeimos instituto pokyčiams didelę įtaką daro ekonomiškai orientuotos žmonių preferencijos. Puikus pavyzdys yra atotolio šeimos, kai emigruodami tėvai palieka savo vaikus valstybės ar giminaičių priežiūrai. „Išgyvenino reikmės koreguoja tarpasmenius santykius <...> Nauji transnacionaliniai šeiminiai dariniai byloja apie naują tarpasmenių santykių raišką“ (Juozeliūnienė ir kt., 2008:120). Į ekonomiką orientuotu tikslišku racionalumu galima aiškinti ir kitas moderniai visuomenei būdingas šeimos formas, pavyzdžiui, kohabitaciją. Tačiau dėl ko modernioje visuomenėje atsiranda tokios tendencijos šeimos instituto atžvilgiu?

Toks teorinis situacijos pristatymas leidžia įvertinti padėtį, kurioje atsiduria šeimos institutas. Akivaizdu, jog santykis su vertybėmis modernioje visuomenėje nebelieka toks pats. Ko gero, vertėtų pradėti nuo minėto ekonominių procesų reikšmingumo. Dėl sistemos dominavimo į šeimą žiūrima pro instrumentinio racionalumo prizmę. Šeimos kūrimas dažnai atidėliojamas dėl kitų sistemoje svarbesnių tikslų. Geriausiai žinomi pavyzdžiai yra išsilavinimo siekimas, karjeros siekimas, noras save realizuoti, atskleisti savo galimybes. Skyrybų skaičius taip pat paaiškina šeimos kaip vertybės pokyčius. Žmonės daugiau energijos linkę skirti įsitvirtinimui rinkoje nei šeimos kūrimui, o už tai gaunamas atlygis - pakilimas vertikale aukštyn socialinėje hierarchijoje, aukštesnio statuso įgijimas. Dėlto keičiasi ne tik pati šeimos forma, bet ir vaikų socializacijos pobūdis. „Šeimos vaidmuo socializacijos procese mažėja dėl kitų socialinių institutų kaitos (pvz., moterų ekonominis aktyvumas sąlygoja vaikų priežiūros įstaigų, bendraamžių ir žiniasklaidos didėjančią įtaką socializacijos procese (Reingardė, 2003:238).

Valstybės vaidmuo taip pat prisideda prie šių procesų. Šeimos institutas yra priklausomas nuo valstybės politikos. Šeima nebėra savarankiška dėl didėjančios diferenciacijos modernioje visuomenėje. Šeimos kūrimui didelę įtaką turi valstybės taikoma politika šio instituto atžvilgiu, pavyzdžiui, motinystės/tėvystės pašalpos. Pinigai, valdžia, taip pat mokslo kaip ideologijos panaudojimas tampa priemonės sistemiškam komunikacijos iškraipymui (Habermas, 1976; Sidrys, 2000). Anot Habermaso, „besiplėtojanti racionalizacija arba stiprėjanti sistemos integracija gali tapti patologine, jei ji nukrypsta į tokį kraštutinumą, kai visuomenę reprodukuojantiems socialinės integracijos ir socializacijos procesams ima kelti pavojų. Pvz., rinkos konkuruojantis individualizmas gali persimesti į šeimą ir sugriauti jos struktūras arba silpninti šeimos auklėjamąją funkciją“ (Leonavičius, 2005: 332).

Šeimos institutas Lietuvoje: visuomenės vertybinės nuostatos. (2015 m. Balandžio 19 d.). http://www.mokslobaze.lt/seimos-institutas-lietuvoje-visuomenes-vertybines-nuostatos.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 04:32