Semiotika


Kodas semiotika. Semiotika referatas. Semiotinė komunikacija. Semiotinis kodas. Denotacija ir konotacija. Semiotika pagrindai. Struktūralizmo savoka. Semiotinė analizė barthes. Semiotikos pagrindai. Metonimija semiotikoje.

Komunikacijų konspektas. Pratarmėįvadassemiotikos apibrėžimassemiotikos istorija priešistorė šiuolaikinės semiotikos pradininkai, pagrindiniai tyrėjai, mokyklos. Skaitinių semiotikos studijoms apžvalga. Semiotikos vietos internete. Ženklų analizės pagrindai. Ženklo sąvoka. Ženklų klasifikacija. Lyginamoji sudėtinių ženklo dalių apžvalga. Ženklo prasmė ir teikiamos žinios. Ženklo motyvuotumas. Denotacija ir konotacija. Metafora, metonimija, sinekdocha. Ženklų sistemų analizė. Ženklų santykiai. Skaitmeniniai ženklai. Ženklų informacija. Kodai. Kodo sąvoka. Kodų sandara. Paradigmos ir sintagmos. Dirbtinis ir natūralus kodas. Kodai estetinėje komunikacijoje. „permainų knygos“ kodai. Ženklai komunikacijoje. Komunikacijos sąvoka semiotikoje. Komunikacijos modeliai. Ženklų funkcijos. Funkcionalizmas semiotikoje ir kituose moksluose. Komunikacijos funkcijos. Kalba kaip ženklų sistema. Kalba ir semiotika. Rašto ženklai ir rašto sistemos. Rašto ženklų tipologija. Semografinių ženklų rašto ypatumai. Fonografiniai ženklai. Runos. Garsų rašymo sistemos. Grafinė alfabetinių rašto sistemų struktūra. Paralingvistiniai ženklai. Ženklų kalbos. Bendrosios žinios apie ženklų kalbas. Kurčiųjų ženklų kalba. Indėnų, vienuolių ženklų kalbos. Kalbos pakaitalai. Dirbtinės visuotinės kalbos ir pasigrafijos. Garsinės kalbos ir pasigrafijos. Filosofinės universaliosios kalbos idėja. Dabartinė universalios kalbos idėjos būsena. Struktūralizmas semiotikoje. Struktūralizmo samprata. Greimo struktūrinė semantika. Pasakojamojo teksto analizė. Proppo pasakos morfologija. Lévi-strausso struktūrinė mitų analizė. Greimo naratyvinė gramatika. Struktūrinė pasakojimo analizė pagal barthes'ą. Apie religinių tekstų semiotiką. Hermeneutika. Apie ezoterinius ženklus. Skaitinių sąrašas.


Šiuolaikinė semiotika, kaip atskira mokslo sritis, susiformavo apie 1900 m., tačiau jos ištakos siekia antikos laikus. Senovės Graikijoje jau buvo mokslo sritis, vadinta semeiotika. Ji nagrinėjo tik vienos srities, medicinos ženklus (simptomus). Buvo domimasi ir bendraisiais klausimais – kas tai yra ženklai, kokia jų esmė. Ženklus, jų prigimtį ir esmę aiškino ne vienas viduramžių, renesanso ir naujųjų amžių filosofas ir mokslininkas. Didžioji universalijų problema, viena iš svarbių filosofijos temų – tai ir semiotikos problema. Leibnizas, dvejetainės skaičiavimo sistemos, sudarančios vieną iš kompiuterio pagrindų, kūrėjas, yra aprašęs ir pirmos universaliosios kalbos (universalios ženklų sistemos) teorinius pagrindus. Vienos iš tokių ženklų kalbų pagrindus yra aprašęs ir Newtonas (Niutionas).

Šiuolaikinės semiotikos pradžia siejama su amerikiečių filosofo, logiko Ch. S. Peirce'o (Perso) ir šveicarų lingvisto F. Saussure’o (Sosiūro), vardais. Jų darbus pratęsė Ch. Morrisas, A. J. Greimas, Umberto Eco (Eko) ir kt. Semiotikos tyrimų sritis labai plati – nuo kultūros, filosofijos ir lingvistikos iki antropologijos, biologijos, technikos. Semiotika dar nėra galutinai susiformavęs, susistemintas mokslas. Esama daug įvairių požiūrių, trūksta vieningumo, nusistovėjusios terminologijos. Ji dar nėra pasiekusi vadinamosios normaliosios mokslo raidos būsenos, kokią yra pasiekę daugelis tiksliųjų mokslų, tokių kaip matematika, fizika, chemija. Tačiau tai būdinga ir daugeliui kitų socialinių ir humanitarinių mokslų.

Semiotika kartais dar vadinama semiologija, semeiotika, semantika, signifika. Artimai su ja susijęs Hjelmslevo įvestas glosematikos – kalbos teorijos pavadinimas ir Derrida’os vartotas gramatologijos – rašto mokslo pavadinimas.

Ypač artimai semiotika susijusi su lingvistika. Vienas iš jos atsiradimo šaltinių buvo lingvistikos tyrimai. Saussure’as, vienas iš semiotikos pradininkų, buvo kalbotyrininkas. Semiologiją (semiotiką) jis laikė psichologijos dalimi, tiriančia ženklus visuomenės gyvenime. Lingvistiką laikė semiologijos dalimi. Semiotika, kaip irlingvistika, tiria kalbas. Tačiau semiotika tiria ir dirbtines kalbas bei kitas ženklų sistemas, kurios nebūtinai yra kalbos. Šiuo požiūriu semiotika laikytina bendresnio lygio mokslu nei lingvistika. Yra ir kitų nuomonių; kai kurie lingvistai (pavyzdžiui, Jakobsonas), semiotiką laiko lingvistikos skyriumi.

Kaip mokslo instrumentas, semiotika artimai susijusi su filosofija, logika, matematika, informatika, biologija (žr., pavyzdžiui, Uexkuelio darbus), antropologija (Lévi- Strausso darbai).

Su filosofija semiotika siejasi per pažinimo problematiką. Šis ryšys gali būti tiesiamas įvairiai. Vienas iš susiejimo būdų – per tarpinę grandį, formaliąją logiką, kuri yra filosofijos įrankis. Kiti būdai aiškintini per konkrečias filosofijos kryptis, pavyzdžiui, iš fenomenologijos arba struktūralizmo pozicijų.

Semiotikos ryšys su logika (pagal Anzenbacherio „Filosofijos įvadą“) aiškinamas taip: šiuolaikinė formalioji logika skiria dvi dideles sritis – logistika (matematinė, arba simbolinė, logika) ir metalogika, arba semiotika. Simbolinė logika yra loginio skaičiavimo teorija. Tai iš esmės yra ženklų sistema su jai priklausančiomis operavimo taisyklėmis. Metalogika aiškina formalias loginio skaičiavimo prielaidas, t. y. ženklų reikšmes ir vartojimą.

Antikos laikais senovės Graikijoje semiotika buvo medicinos mokslo šaka, tirianti ligų požymius – simptomus. Tuomet ji vadinosi kiek kitaip – semeiotika. Ji buvo skirstoma į tris dalis: anamnestiką, diagnostiką ir prognostiką. Jos atitiko tris ženklo (simptomo) procesus: prisiminimą, išaiškinimą ir numatymą. Graikų vartotą semiotikos pavadinimą išlaikė ir šiuolaikinė medicina. Ligos simptomus aprašanti medicinos dalis ir dabar vadinama semiotika. Kartais medicininė semiotika vadinama ir simptomatologija.

Semiotika. (2012 m. Birželio 08 d.). http://www.mokslobaze.lt/semiotika.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 08:15