Senovės politinių ir teisinių teoriju istorija


Politiniu teoriju istorija. Teisiniai santykiai senovėje. Senovės graikija graikijos politinė raida. Graiku politine mintis. Senovės egipto politinė raida.. Epikūras politinės mintys. Politine mintis svietimo epochoje. Teisiniu teoriju istorija konspektai. Teisiniu teoriju istorija konspektas.

Teisės konspektas. Senovės graikijos politinė ir teisinė mintis. Heraklitas iš efeso. Sokratas. Platonas. Aristotelis. Epikūras. Stoikai. Zenonas. Polibijus. Senovės romos politinė ir teisinė mintis. Markas tulijus ciceronas. Viduramžių politinė ir teisinė mintis vakarų europoje. Viduramžių erezijos. Renesanso ir refomacijos politinė ir teisinė mintis. Viduramžių teisininkų mokymas. Reformacijos politinės ir teisinės idėjos. Xvi – xviia. Europos socializmo politinės ir teisinės idėjos. Naujųjų laikų politinė ir tejsinė mintis olandija. Naujųjų laikų politinė ir tejsinė mintis anglijoje. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis. Istorinė teisės mokykla.


(460 - 400m. pr. Kr.) Jo išvados: 1.Iš prigimties visi žmonės lygūs. 2.Žmonių nelygybė - nomos arba žmonių įstatymų rezultatas. Įstatymas -tironas, verčiantis žmones elgtis prieš prigimtį. Todėl polio įstatymai - piliečių susitarimo rezultatas. Kai kinta visuomeniniai santykiai, gali kisti ir įst. Polio įstat. priešpastatomi prieš nerašytus įstat., kurie yra bendros dieviškos kilmės normos visiems žmonėms /pagarba tėvams/.

Klasikinis Romos teisininkų mokymo periodas (II -IIIa.). Jau valdant imperatoriui Augustui, žymiausiems Romos teisininkams buvo suteikta teisė teikti atskirus teisės klausimus imperatoriaus vardu (ius respondendi). Tai buvo autoritetingi įstatymai, kurie buvo privalomi Romos teisėjams. Nuo IIIa. atskirų teisininkų darbai vertinami kaip įstatymai. Taip atsitiko todėl, kad IIIa. Romos imperatoriai įgijo įstatymų leidybos teisę. Žymiausi teisininkai: Gajus (IIa.), Papinianas (II - IIIa.), Paulius (II - IIIa.), Ulpianas (II -IIIa.), Modestinas (II - IIIa.),. Jų įtaka tokia didelė, kad imperatorius Valentinianas 426m. išleido įstatymą, sukurtą Romos teisininkų citavimo taisyklėms. Įstatymu penkių teisininkų darbams suteikiama įstatymo galia. Jei šių teisininkų darbuose yra prieštaravimų, ginčai sprendžiami pagal daugumos nuomonę, jei jos nustatyti nepavykdavo, tai Papiniano. Darbai tapdavo svarbia Corpus Iuris Civilis dalimi. Corpus iuris civilis sudaro: Istitutiones - Romėnų teisės pagrindų apžvalga; Digestos arba Pandektos - IIIa. - IVa. pr. Kr. teisininkų darbai; Codex. Romos teisininkai, kurie minimi Digestose, pripažino tris teisės tipus: Ius civile; Ius gentium; Ius naturale. Klasikinis Ulpiano pateiktas visos teisės skirstymas į viešąją ir privatinę teisę. Viešoji teisė susijusi su Romos valstybe, privatinė teisė - atskirų žmonių naudai. Privatinė teisė dalinama į ius civile ir ius gentium. Ius civile - konkrečios valstybės teisė, Romos teisė, pozityvioji teisė. Ius gentium - apėmė tarpvalstybinių santykių taisykles ir turtinių santykių tarp Romos piliečių ir peregrinų taisykles. Ius gentium suprantama kaip tautų teisė, skirtumas nuo ius naturale tas, kad ius gentium skirta tik žmonių tarpusavio santykiams reguliuoti , ius naturale - visų gyvų būtybių teisė. Ius naturale, prigimtinė teisė nustato reikalavimus ius gentium ir ius civile. Pozityvinė teisė kiek galėdama turi laikytis prigimtinės teisės normų. Pagrindinis prigimtinės teisės principas - reikalavimas kiekvienam ˛mogui suteikti jo prigimtines teises.

Vakarų Europoje viduramžiai apima daugiau kaip 1000m., pradedant Va., baigiant XVIa. Viduramžius galima suskirstyti į tris etapus: Ankstyvasis feodalizmas (Va. pb. – XIa. vid. ). Įsigali visuomeniniai feodaliniai santykiai (Frankų imperija) Feodalizmas įsitvirtina kaip visuomeninis reiškinys. Kuriasi valstybės – didelės, bet silpnai integruotos monarchijos, kurios vėliau suskyla į atskirų politinių junginių konglomeratą. Feodalizmo suklestėjimas (XIa. vid. – XVa. pb.). Atsiranda centralizuotų, luominių, atstovaujamųjų monarchijų. Vėlyvieji viduramžiai (XVa. pb. – XVI a. pb.). Šiuo laikotarpiu – feodalizmo nuopuolis, kapitalistinių santykių atsiradimas. Valstybės – daugiausia absoliutinės monarchijos. Šiuos tris etapus bendrais bruožais reikia žinoti, nes jie ir nulėmė daugelį dabarties reiškinių. Viduramžių politinei ir teisinei minčiai didelės įtakos turėjo krikščionybė ir Romos katalikų bažnyčia. Krikščionybė buvo vieninga Vakarų Europos religija. Bažnyčia turėjo įtakos visam mokslui. Pagrindinė dogma – valdžia kyla iš dievo. Tuo metu vyko aštri kova dėl viešpatavimo visuomenėje tarp popiežiaus ir aukščiausio rango feodalų. Pagrindinė problema buvo kuriai valdžiai, pasaulietinei ar dvasinei (sacer dotium) priklauso prioritetas. Į šį klausimą bandė atsakyti ir “dviejų kalavijų” teorija. Viduramžiams būdinga ir tai, kad prieš bažnyčios prioritetą pasisakę asmenys patys buvo krikščionys, bet savo mintis grindė šv. Raštu. Antikos viduramžių politinei ir teisinei minčiai įtakos taip pat turėjo: mokymas apie valstybę, kaip apie savotišką organizmą, apie teisines ir neteisines valdymo formas ir jų kaitą, apie prigimtinės teisės idėjas, teiginiai apie didelę įstatymų reikšmę valstybei.

  • Teisė Konspektai
  • 2011 m.
  • 62 puslapiai (27984 žodžiai)
  • Teisės konspektai
  • Microsoft Word 116 KB
  • Senovės politinių ir teisinių teoriju istorija
    9 - 3 balsai (-ų)
Senovės politinių ir teisinių teoriju istorija. (2011 m. Rugpjūčio 05 d.). http://www.mokslobaze.lt/senoves-politiniu-ir-teisiniu-teoriju-istorija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 06:39