Senų ir pagyvenusių žmonių socializacijos problemos


Sociologijos referatas.

Klaipėdos universitetas. Žmogaus amžiaus tarpsnių klasifikacija. Pasitikėjimas arba nepasitikėjimas nuo gimimo iki 1. Autonomija arba abejonė 3. Iniciatyva arba kaltė 5. Darbštumas arba nepilnavertiškumas 11. Tapatybė arba vaidmenų painiava paauglystė. Intymumas arba vienatvė jaunystė 20 30. Tęstinumas arba uždarumas vidutinis amžius 40 65. Vientisumas arba nusivylimas senatvė iki mirties. Senatvė kaip žmogaus gyvenimo tarsnis. Senatvės ypatumai. Organizme vykstančių pokyčių. Sveikatos ir lėtinių ligų. Senų ir pagyvenusių socializacija. Vaikų išleidimas. Išėjimas į pensiją. Literatūros sąrašas.


Žmogus suvokiamas kaip organizmas, kuris vystosi visą gyvenimą, o kiekviena raidos pakopa priklauso ir remiasi ypatinga ankstesnių pakopų patirtimi. (B. H. Lemme, 2003)

Tam pritardamas L. C. Johnson (2003) teigia, kad žmogaus poreikis, pagal žmogaus vystimosi sampratą, rodo, kad žmonės vystosi fiziškai, kognytiviai, socialiai, emocionaliai ir dvasiškai per vsą savo gyvenimą. Socialinėje, emocinėje ir kitose srityse dažnai yra remiamasi Eriko Eriksono “Žmogaus aštuonių pakopų” teorija, kuri grindžiama psichosocialinių užduočių, atitnkančių kiekvieną gyvenimo tarpsnį, sprendimu.

B. H. Lemme (2003) išskiriami šiuos E. Eriksono 8 žmogaus amžiaus tarpsnius:

Pasitikėjimas arba nepasitikėjimas (nuo gimimo iki 1 m.)

Tapatybė arba vaidmenų painiava (paauglystė) Paauglystę R. Žukauskienė (2012) apibūdina kaip savotišką perėjimą iš vaikystės į jaunystę – pirmają brandos pakopą. Pasinaudodami naujais pažintiniais sugebėjimais paaugliai turi formuoti nuoseklų savasties jausmą, integruodami praeities patirtį ir ateities vaidmenų siekį. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią, formuojantis asmenybės tapatumui. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet ir nesuaugęs, paauglys turi atsakyti į klausimą „kas aš esu“ įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos bei karjeros, vertybių, pasaulėžiūros bei kt. L. C. Johnson (2003) pabrėžia sąlygų, paaugliams spręsti augimo konfliktus, svarbą.

Tęstinumas arba uždarumas (vidutinis amžius: 40-65 m.) Apie gyvenimo vidurį, suvokus savo mirtingumą, iškyla rūpestis ateinančia karta ir savęs įprasminimu. Veiklumas yra esminė suaugusiųjų savybė. L. C. Johnson (2003.) pažymi, jog suaugusiems reikia sąlygų, kuriomis jie jaustųsį visaverčiai, atliktų auklėjimo uždavinius, dalyvautų grupės ir visuomenės, kurioje gyvena, gyvenime. Pasak R. Žukauskienės (2012) sugebėti bendrauti, bendradarbiauti, rūpintis šeima, namų židiniu – tai savotiškas menas. Pagal E. Eriksoną šios krizės įveikimo teigiamos pasekmės – kūrybiškumo, altruizmo pasireiškimas žmoguje. Tokie žmonės tiksliai žino ko gyvenime siekia, dažniausiai sūkuria darnią šeimą bei tampa pavyzdžiu jaunajai kartai. Neįveikus šios stadijos psichosocialinės krizės, atsiranda stagnacija. (G. Matulionienė, 2012).

Senėjimas dažnai apibūdinamas kaip biologinių, psichologinių ir socialinių procesų visuma. Pagyvenusių ir senų žmonių pasitraukimas iš socialinio gyvenimo, t. y. socialinių vaidmenų atsisakymas ar kaita, aplinkinių suvokiamas kaip natūralus senėjimo procesas (Naujanienė, 2002), patiems pagyvenusiems ir seniems asmenims sukelia ekonominių, psichologinių ir socialinių problemų. Prie būdingiausių vaidmenų pasikeitimų priskiriama išėjimas į pensiją, sutuoktinio mirtis, suaugusių vaikų išėjimas iš namų, draugų būrio mažėjimas, socialinio reikšmingumo praradimas (Naujanienė, 2002).

  • Sociologija Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 14 puslapių (2437 žodžiai)
  • Universitetas
  • Sociologijos referatai
  • Microsoft Word 28 KB
  • Senų ir pagyvenusių žmonių socializacijos problemos
    10 - 3 balsai (-ų)
Senų ir pagyvenusių žmonių socializacijos problemos. (2016 m. Kovo 17 d.). http://www.mokslobaze.lt/senu-ir-pagyvenusiu-zmoniu-socializacijos-problemos.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 00:26