Sergančiųjų epilepsija asmenų poreikis socialinei pagalbai


Sociologijos kursinis darbas. Įvadas. Epilepsija sergančiųjų medicininiai pagrindai. Epilepsijos paplitimas. Epilepsijos priepuolių klasifikacija. Pagalbiniai tyrimai ir diagnostika. Socialiniai epilepsijos aspektai. Stigma. Epilepsija ir darbas. Poreikis socialinei pagalbai. WHO (PSO) darbas epilepsijos srityje. Epilepsijos psichosocialinio centro veiklos analizė. Socialinių darbuotojų kompetencija dirbant su klientais. Išvados. Literatūros sąrašas. Priedai.


Epilepija – “liga visuomenės šešėlyje”. Taip skelbia PSO (Pasaulinė sveikatos organizacija) ir siekia, kad epilepsija taptų matoma (WHO). Epilepsijos priežiūra yra viena iš prioritetinių PSO sričių. Epilepsija sergantys patiria socialinius, psichologinius sunkumus. 1990 pasaulinė sveikatos organizacija ištyrė, kad epilepsijos liga yra top trejetuke tarp neurologinių negalių, o ypač tarp jaunų žmonių

Daugiausiai mūsų šalyje epilepsija sergantys žmonės medikamentais gydomi ambulatoriškai. Pasauline praktika rodo, kad reabilitacija yra ne mažiau svarbi už medikamentinį gydymą. Toks gydymas padeda sergančiajam greičiau grįžti į visuomenę ir jaustis visaverčiu jos nariu. (Danutė Murauskaitė, Lietuvos epilepsija sergančiųjų integracijos asociasijos prezidentė, 2006).

Sergantiems epilepsija Lietuvoje jau seniai teikiama kvalifikuota ir profesionali medicininė pagalba, daugelis instrumentų sukurti atsižvelgiant į sveikatos priežiūros specialistų, o ne į pacientų požiūrį. Taip visada yra kyla tikimybė, kad liks neįvertinti kai kurie labai svarbūs serganciajam veiksniai. (Butvilas et al., 2010, p. 86) Sergantiems lėtinėmis ligomis Lietuvoje nėra pakankamai išvystyta socialinė pagalba – didžiųjų miestų neurologijos klinikose, netgi nėra socialinių darbuotojų dirbančiųjų šioje srityje. Lietuvoje jau yra įsteigta epileptologų organizacija, sergančiųjų globėjų organizacija. Vis delto šios organizacijos vienija arba pačius sergančiuosius, arba medikus, o socialinio darbo prasme, iniciatyvos trūksta. (P. Šedienė Naujas Caritas projektas – sergantiesiems epilepsija, 2012).

Žmonės, susidurę su šia liga epilepsija, turi žinių ir įgudžių tik iki tam tikro lygio. Yra penkios kategorijos leidžiančios žmonėms susidoroti su epilepsija: medikamentai, žinojimas kas sukelia priepuolius, simptomų sekimas ir pranešimas apie juos, gydymas ir informacija. (Walker. E.R et al, 2014). Todėl mano manymu socialinis darbas turėtų būti labiau integruotas į pagalbos epilepsija sergantiems žmonėms sistemą.

(Walker. E.R et al, 2014) rašė, kad tyrime dalyvavusių žmonių patirtis rodo, kad žmonės turintys chronines ligas labai retai apsiima visišką savivaldą į savo rankas, daugiausiai atvėju padedantysis žmogus prisideda prie šio aspekto. Dabartiniuose tyrimuose beveik visi žmonės sergantys epilepsija turi nekontroliuojamus priepuolius, nepaisant to, kad jie yra ganėtinai savarankiški. Taigi, pagalba gali padėti asmenims susidoroti su kasdienine rutina, tačiau gali neturėti didelės įtakos priepuolių valdymui.

P. Šedienė straipsnyje (Tarpasmeninių santykių svarba žmogaus gyvenime) rašė, jog ,,kenčiantys žmonės gyvena tarp mūsų, šalia mūsų, mūsų šeimose, mūsų draugų, pažįstamų, kolegų rate, mūsų bendruomenėse ir vis dėlto dažnai išorėje, nepastebėti, atriboti, užmiršti. Todėl šalia medicininės reabilitacijos yra svarbi ir socialinė reabilitacija, t.y. santykių bendruomenėje kūrimas. Santykiui sukurti reikia pasitikėjimo. Dažnai socialinis darbuotojas ar savanoris būna tas žmogus, kuris pirmasis bando kurti tikrąjį santykį, nuo jo atvirumo, nuoširdumo, supratimo priklauso santykių plėtra bendruomenėje” (Šedienė, 2003).

Pivorienė, J. (2004) cituoja Žemaitaitį (1996), remiantis sociologiniais apibrėžimais, sveikata yra ne medicininė, o socialinė problema- 70% priklauso nuo socialinių veiksnių.Socialinis modelis akcentuoja ne tik vidines bet ir išorines negalios priežastis ir pasekmes, negalia suvokiama kaip socialinė problema, kurios sprendimui būtinas teisinis pagrindas. Neįgalusis čia yra asmenybė, su savo poreikiais, kuriuos visuomenė turi patenkinti, ir teisėmis, kurios turi būti užtikrintos (Quinn, 1998). Todėl socialinio darbuotojo pagalba sergantiems epilepsija asmenims pasidaro viena iš pagrindinių problemų norint pilnavertiškai gyventi. Įvairių autorių atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad laisvalaikis, savitarpio pagalbos grupės, ir kitokia įvairi veikla, nepaprastai reikalingi epilepsija sergantiems žmonėms, nes skatina džiaugtis gyvenimu ir socialiai integruotis į visuomenę ( Danutė Murauskaitė, Milda Endzinienė Vilniaus epilepsija sergančiųjų draugija, 2006).

  • Sociologija Kursiniai darbai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 26 puslapiai (5629 žodžiai)
  • Universitetas
  • Sociologijos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 318 KB
  • Sergančiųjų epilepsija asmenų poreikis socialinei pagalbai
    10 - 8 balsai (-ų)
Sergančiųjų epilepsija asmenų poreikis socialinei pagalbai. (2016 m. Sausio 11 d.). http://www.mokslobaze.lt/serganciuju-epilepsija-asmenu-poreikis-socialinei-pagalbai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 01:23